2023 metų renginiai

Nacionalinės bibliotekų savaitės metu Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje pristatytos net dvi knygos apie XIX a. pabaigoje Kražių miestelyje nutikusius skaudžius įvykius – monografija „Kražių skerdynės 1893 m. lapkričio 10 d.“ ir „1893 metų Kražių skerdynės. Senelių prisiminimai“ (sudarė Antanas Rimkus-Šlinskis). Į susitikimą atvykę knygų autoriai ir rengėjai Lietuvos istorijos instituto mokslininkai Dangiras Mačiulis ir Darius Staliūnas atskleidė daug naujų faktų apie Kražių bažnyčios gynimą 1893 m. bei vėliau sekusius įvykius, papasakojo apie tai, su kokiais sunkumais ir iššūkiais susidūrė rengdami šį didžiulės apimties mokslinį tyrinėjimą, dėkojo Kelmės krašto žmonėms už pagalbą ir paramą.

 

Renginį vedęs kelmiškis istorikas Egidijus Ūksas pokalbį pradėjo klausimu, kas paskatino imtis šios gana aiškų vaizdinį tautos sąmonėje turinčios tragedijos nagrinėjimo. Vienas iš monografijos bendraautorių D. Staliūnas atsakė, kad tai buvo kolegos D. Mačiulio idėja. Mokslinu požiūriu Kražių skerdynių objektas yra įdomus keliais aspektais. Čia susipina daugybė temų, kurios vienaip ar kitaip sutilpo į knygos turinį. Tai ir Rusijos imperijos vykdyta rusinimo politika, katalikų bažnyčių ir vienuolynų uždarymas, valstiečių pasaulėžiūra, propaganda ir žinių sklaida, teismo procesas, Rusijos požiūris į valdžių padalijimą, istorinė šio įvykio atmintis ir kaip ji keitėsi skirtingais politiniais laikotarpiais skirtingose tautinėse bendruomenėse ir daugelis kitų temų.

 

Pasak D. Staliūno, iki Kęstaičių bažnyčios gynimo ir Kražių skerdynių įvykių centrinei Rusijos imperijos valdžiai pavyko uždaryti šimtus katalikų ir unitų vienuolynų ir bažnyčių buvusioje istorinėje Lietuvos ir tuometinėje Lenkijos karalystės teritorijoje be didesnių incidentų, o štai Kęstaičiuose ir Kražiuose įvyko du dideli susidūrimai tarp vietinių katalikų bendruomenių ir Rusijos valdžios. Kodėl taip įvyko? Atsakymo mokslininkai ieškojo pirmajame monografijos skyriuje „Įvykis“.

 

XIX a. pabaigoje buvo likę mažai veikiančių vienuolynų, tad ši problema Rusijos valdžiai nebekėlė didelių rūpesčių. Kadangi skyrėsi centrinės valdžios ir vietinės administracijos požiūriai, tarp Rusijos caro įsako uždaryti Kražių benediktinių vienuolyną ir Kražių skerdynių incidento praėjo beveik dveji metai. Centrinė valdžia siekė išlaikyti imperijoje ramybę, tad pradėjo atlaidžiau žiūrėti į katalikų bažnyčią, tuo tarpu vietinės administracijos pareigūnai norėjo įrodyti, kad bažnyčia yra pavojinga institucija ir vis prašydavo centrinės valdžios inicijuoti naujus suvaržymus, kurie dažnai nesulaukdavo centrinės valdžios pritarimo. Tikėtina, kad vietinė administracija, pirmiausia Kauno gubernatorius, sugalvojo įrodyti centrinei Rusijos valdžiai, jog katalikai, o ypač dvasininkai, yra maištininkai. Tai įrodyti buvo galima pasinaudojus bažnyčios uždarymu. Paprastai bažnyčios būdavo uždaromos kaip galima greičiau, o Kražiuose Kauno gubernatorius Nikolajus Klingenbergas įsakė patiems katalikų dvasininkams išnešti iš bažnyčios Švč. Sakramentą. Duodamas tokį nurodymą, gubernatorius manė laimėsiąs bet kokiu atveju. Jei kunigas išneš iš bažnyčios Švč. Sakramentą, galima tik įsivaizduoti vietinės katalikų bendruomenės požiūrį į tokį kunigą, o jei jis nevykdys įsakymo – gubernatorius turės įrodymą, kad dvasininkai yra maištininkai.

 

Monografijoje daug dėmesio skiriama Kražių bendruomenei, stojusiai ginti savo bažnyčios. Pasak D. Staliūno, skirtingai nuo anksčiau išleistos literatūros apie Kražių skerdynes, jie neįžvelgė tautinio motyvo kražiškių bendruomenės veiksmuose. Bendruomenė veikė kaip save organizuojantis mechanizmas, vedamas religinio motyvo. Procesą organizavo parapijos maršalkos, tačiau vietinė valdžia dar prieš lapkričio 10-osios įvykius spėjo suimti pagrindinius pasipriešinimo organizatorius. Incidento metu iškilo jau kiti bendruomenės lyderiai, nepriklausę kaimo elitui, tačiau dauguma jų buvo tarnavę Rusijos kariuomenėje, turėję karinės patirties, tad labiau tiko vadovauti miniai prie bažnyčios. Absoliuti Kražių parapijos dauguma ir aplinkinių parapijų žmonės buvo įsijungę į maldos namų išsaugojimą.

 

Į Kražius iškviestiems kazokams numalšinus pasipriešinimą, vyko didžiausių maištininkų teismas. E. Ūksas klausė knygos autorių, kaip atsitiko, kad kražiškius nemokamai gynė vieni žymiausių to meto Rusijos advokatų, kurių gynyba būtų kainavusi 50 tūkstančių rublių. Į šį klausimą D. Staliūnas atsakė, kad nepaisant daugelio blogybių, XIX a. pabaigos Rusijos imperija turėjo gana efektyviai veikiančią valdžių padalijimo sistemą, t. y. teismai buvo pakankamai savarankiška institucija. Teismai dažnai priimdavo visai kitokius sprendimus, nei tikėdavosi vidaus reikalų ministerija ar prokurorai. Kražiškiai buvo teisiami Vilniuje praėjus beveik metams po incidento, juos gynė du vietiniai ir keturi iš Rusijos atvykę advokatai. Viena iš hipotezių, kad juos išsikvietė vilnietis Tadas Vrublevskis, turėjęs ryšių tarp advokatų imperijos sostinėje. Kadangi Kražių skerdynių įvykis plačiai nuskambėjo visoje imperijoje, kražiškių gynyba advokatams kartu buvo ir gera reklama. Teismo sprendimu keliasdešimčiai incidento dalyvių buvo skirtos bausmės. Vėliau caras nuteistiesiems kražiškiams suteikė malonę, reali bausmė liko galioti tik keturiems pagrindiniams „maištininkams“. Taip atsitiko dėl to, kad imperijos sostinę pasiekė žinios apie vietinės valdžios savivalę, kuri sostinėje atrodė nepadori.

 

Žinia apie Kražių įvykius geografiniu požiūriu paplito labai plačiai, kadangi jau buvo išsiplėtusi informacinių agentūrų veikla. Pasak istorikų, apie šį XIX a. pabaigoje Lietuvoje atsitikusį įvykį buvo publikuota tūkstančiai pranešimų ne tik Europos, bet ir Amerikos spaudoje. Tuo metu Europoje kūrėsi skirtingi geopolitiniai blokai. Austrijos-Vengrijos, Vokietijos imperijų spaudoje pateikta informacija buvo puiki proga parodyti, kokia bloga yra Rusija, kuri buvo priešingame šių imperijų bloke.

 

Dar vienas įdomus mokslininkų atskleistas faktas yra tas, kad per Kražių skerdynes, būtent 1893 m. lapkričio 10 d., nežuvo nei vienas žmogus. Tikrindami bažnytines metrikas, jie rado įrašus, kad incidente dalyvavę žmonės yra mirę vėliau – po savaitės, dviejų, pusės metų, metų ir t. t. Yra tikimybė, kad dalis žmonių, kurie buvo įvardijami kaip aukos, vėliau mirė nuo sužeidimų. Keleto dalyvių pavardžių nepavyko rasti, tad knygos autoriai sutiko, jog paklaida gali būti.

 

D. Mačiulio tyrinėjimų objektas buvo Kražių skerdynių vaizdinys kolektyvinėje atmintyje. Pasak istoriko, atmintis apie Kražių skerdynes išliko tiek lietuviškose, tiek lenkiškose bendruomenėse, nes jos šį įvykį laikė savu. Kražių skerdynės buvo savos ir lenkų bendruomenei, kadangi XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje absoliuti dauguma lenkų visuomenės įsivaizdavo, kad Lenkija yra tokia pati, kokia buvo XVIII a. pabaigoje, t. y. Žemaitija irgi buvo Lenkija.

 

Tarpukario Lietuvoje būta pasiūlymų Kražių skerdynes minėti ne kaip tragišką įvykį, o kaip pergalę, nes bažnyčia vėliau buvo atgauta. Sovietmečiu Kražių skerdynės buvo pristatomos kaip liaudies kovos su carizmu vieta. Tuo pačiu metu egzistavo ir alternatyvus pasakojimas. Kražių skerdynės „Katalikų bažnyčios kronikoje“ buvo traktuojama kaip kova už tikinčiųjų teises ir pateikiama kaip pavyzdys, kad savo tikėjimą reikia ginti, kaip gynė protėviai būdami caro valdžioje.

 

Knygų autorius D. Staliūną ir D. Mačiulį sveikino ir nuveiktu didžiuliu darbu džiaugėsi Kelmės rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Justina Zaleckienė, Kražių Žygimanto Liauksmino gimnazijos mokytoja, rajono savivaldybės tarybos narė Emilija Kvietkuvienė, bibliotekininkai, kiti renginio dalyviai.