Žemaitė

zemaite titulinis pavJulija Beniuševičiūtė-Žymantienė Žemaitė (1845–1921) – prozininkė, dramaturgė, publicistė, visuomenės veikėja.

Gimė 1845 m. smulkiųjų bajorų šeimoje Bukantiškės palivarke (dabar Plungės r.). Buvo imli mokslui, namuose išmokusi skaityti ir rašyti lenkiškai, skaityti lietuviškai ir šiek tiek rusiškai. Vienuolikmetę tėvai išleido mokytis į Šėmų dvarą (dabar Telšių r.) pas dėdienę, kurios vyriausioji duktė, baigusi Vilniuje mergaičių pensioną (privačią vidurinę mokyklą), dirbo namų mokytoja. Kiek pasimokiusi (prancūzų kalbos, aritmetikos, geografijos) liko gyventi pas dėdienę, padėjo namų ūkyje. Iš giminaičių ir Bukantiškės kaimynystės dvarų bibliotekų gaudavo knygų, susipažino su Juozapo Ignoto Kraševskio, Adomo Mickevičiaus kūryba.

Žemaitės kartos bajorams didžiulį poveikį turėjo išgyventas 1863 m. sukilimas. Dėdienės šeima aktyviai rėmė sukilėlius, į nuošalų Šėmų dvarą nuolat užsukdavo kovotojai. Šį laiką Žemaitė savo Autobiografijoje atsimena kaip prasmingos tautinės veiklos, gyvenimo su uždegančia idėja metą. Greičiausiai tuo metu, kaip mini viename vėlesnių laiškų, ėmė svajoti tapti rašytoja, rašė „lenkiškai kaži kokias eilikes ir ,Swoje pamiętniki‘“ („Mano užrašus“ ar „atsiminimus“). Žemaitės Autobiografijoje sukilimo įvykiams skirta nemaža dalis, joje atsiskleidžia rašytojos talentas matyti daugiasluoksnę tikrovę – ir pakiliąsias, ir komiškąsias, ir juodąsias karo tikrovės puses. Tikrovės daugiasluoksniškumas – realizmo literatūros principas, kuriam įgyvendinti reikalingas rašytojo sąmoningumas, atvirumas pasaulio įvairovei, kritiškumas.

Po sukilimo nuskurdus Šėmų dvarui, Julija Beniuševičiūtė gavo tarnybą Gorskių dvare Džiuginėnuose, netoli Telšių. Čia ji tapo dvaro šeimininko sesers kompanione – padėjėja, palydove. Susipažino su dvaro medžioklės prievaizdu, „laučuoju“ Laurynu Žymantu. Baudžiauninkas, vaikystėje nuo tėvų atimtas į dvarą, patyręs daug neteisybės ir kančios, savo gyvenimo nutikimus mokėdavęs vaizdžiai papasakoti klausytojams. Apsisprendimą prieš tėvų valią ištekėti už žemesnio luomo vyro rašytoja vėliau aiškino idealistiniais, greičiausiai Romantizmo lektūros ir sukilimo įvykių sukurstytais luomų solidarumo jausmais, altruizmu, įgimta atjauta: „Prižadėjau nežiūrėti nė kokių neleidimų, ir sutinku už jo tekėti vien dėl to, kad mužikas ir likimo skriaudžiamas. Man rodėsi – kažkoks didelis pasišventimas iš mano pusės nutekėti už tokio nelaimingo žmogaus.“ XVIII a. pabaigoje–XIX a. revoliucinė žmonių lygybės idėja romantinėje literatūroje buvo reiškiama meilės, turinčios peržengti luomų ribas, tema (plg. Mickevičiaus Vėlinių IV dalį). Žemaitės biografija atskleidžia, kaip ši epochos idėja veikė žmonių gyvenimus ir sprendimus.

Sukūrę šeimą Žymantai atsisakė tarnybos dvaruose ir pradėjo savarankiškai ūkininkauti. Prie žemdirbiško gyvenimo būdo nepratusiems dvariškiams (t. y. dvaro tarnautojams) ūkininkauti sekėsi nelengvai. Neturėdami savo žemės kilnojosi iš vienos vietos į kitą, nuomodami ūkius. Šeima buvo gausi – Žymantai susilaukė septynių vaikų.

Apie 1884 m. su šeima apsigyveno Ušnėnuose (dabar Kelmės r.). Kaimynų Višinskių sūnus Povilas buvo Šiaulių gimnazijos moksleivis, vėliau – Peterburgo universiteto studentas, aktyvus lietuvių tautinio atgimimo dalyvis. Pradėjusi iš jo skolintis knygas, gavo paskaityti ir nelegalios lietuviškos spaudos. Lietuviškuose laikraščiuose skelbiama grožinė proza paskatino rašytoją išbandyti ir savo plunksną, įgyvendinti dar jaunystėje kilusią svajonę tapti rašytoja. Pradedančią rašytoją kritika ir patarimais, siunčiamomis knygomis rėmė Povilas Višinskis. Jo pastangomis pirmieji Žemaitės tekstai pasiekė to meto lietuvių spaudą.

Žemaitė debiutavo 1894 m. apsakymu „Rudens vakaras“. Jis buvo išspausdintas Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams. Pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje, tarpininkaujant Višinskiui susipažino su jaunosios kartos studentais „litvomanais“, kitomis rašytojomis bajorėmis – Gabriele Petkevičaite-Bite, Marija Pečkauskaite-Šatrijos Ragana. Lietuvių tautinis atgimimas, kaip kadaise sukilimo įvykiai, įtraukė rašytoją į prasmingą visuomeninį gyvenimą. Intensyviai rašė, per paskutinį XIX a. penkmetį sukūrė svarbiausią savo grožinės prozos dalį – apsakymų ciklą Laimė nutekėjimo („Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“, „Sučiuptas velnias“, „Neturėjo geros motynos“, „Sutkai“). Šie ir kiti apsakymai buvo išleisti trimis Žemaitės Paveikslų knygomis 1899–1901 m. Sukūrė dramų – daugiausia komedijų, iš jų žymiausia – Trys mylimos. Slapyvardžiu „Dvi Moteri“ rašė dramas kartu su Petkevičaite-Bite (pvz., Litvomanai, 1905).

Po vyro mirties 1900 m. Žemaitė aktyviai įsitraukė į besikuriančios lietuvių visuomenės gyvenimą. 1907 m. dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune. Tais pat metais atvažiavo į pirmąją lietuvių dailės parodą, parašė apie ją laikraščiui Vilniaus žinios. Įžvalgiai aptarė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapybos vaizdinių sąsajas su lietuvių mitologine vaizduote. 1914–1915 m. Rusijoje ir JAV rinko aukas nukentėjusiems nuo Pirmojo pasaulinio karo šelpti. Ir moterų suvažiavime, ir lietuvių viešuosiuose renginiuose Vilniuje, ir JAV miestuose susirinkus lietuvių išeivių publikai, Žemaitė veikė ir garsėjo kaip puikios iškalbos įtaigi oratorė.

Gyvenimo pabaigoje ėmė rašyti Autobiografiją, ji liko nebaigta. Mirė 1921 m. Marijampolėje, ten ir palaidota.

Žemaitės kūryba ir biografija liudija gaivalingą jos talento jėgą, gebėjusią prasiveržti pro gyvenimo aplinkybes, nesuteikusias jai išsilavinimo, skatinančios ir ugdančios literatūrinės terpės. Tačiau mezalianso (socialiniu požiūriu nelygios santuokos) keliu įėjusi į valstietiškąją lietuvių kultūrą, Žemaitė įgijo unikalią galimybę pažvelgti į ją ir iš šalies, ir iš vidaus. Imlia sąmone iš arti pažino lietuvių valstiečių gyvenseną, savivoką, pasaulėjautą. Kartu, kaip matyti iš amžininkų atsiminimų, buvo toje aplinkoje kitoniška, su ja nesutapo. Tad Žemaitė savo proza pasirodo tarsi antropologė (kultūros tyrėja) – stebinti lietuvių valstiečių kultūrinę bendriją, vienu metu būdama ir jos viduje, ir išorėje.

Pagrindinė Žemaitės apsakymų tema – kaimo žmonių šeimos gyvenimas, jos dėmesio centre atsiduria moteris. Vaizduodama lietuvių valstiečius Žemaitė literatūroje atvėrė naują, nepažįstamą pasaulį. Iki pat XIX a. antrosios pusės realizmo prozos žemesniųjų socialinių sluoksnių žmonių, ypač moterų, gyvenimas Vakarų literatūroje į teksto „sceną“ galėjo būti iškeltas nebent komedijoje ar satyroje. Tai nebuvo rimto meninio žvilgsnio objektas, dažnai apskritai likdavo „už kadro“. Žemaitės prozoje pasirodo nauji literatūros herojai, jie traktuojami su visu egzistenciniu rimtumu kaip visaverčiai žmonės. Apsakymuose atsiskleidžia bendražmogiškų situacijų spektras: laimės siekimo, pasirinkimo, apsisprendimo, susitaikymo, pasipriešinimo, kaltės, klaidos ir pan. Šiai perspektyvai atskleisti būtinas žvilgsnis į valstiečių bendruomenę iš šalies, iš universalios žmogaus gyvenimo problematikos lygmens. Drauge Žemaitė ne aprašinėja „svetimu žvilgsniu“ kaimo tipus iš išorės, bet raiškiai „iš vidaus“ perteikia jų santykius, patirtį, savitą pasaulio supratimo būdą (ypač kosminę pasaulėjautą, pasaulio sąryšingumo pojūtį). Žemaitės proza lietuvių kultūrai išsaugojo ir istorijoje „be balso“ likusių žmonių patirtį, ir unikalią žodinio pasakojimo tradiciją. Žemaitės herojai savičiausiai charakterizuojami savo kalba; kas jie tokie, labiausiai atsiskleidžia dialoguose.

Žemaitės įsitraukimas į literatūrinį gyvenimą tapo moters išėjimo iš privačios namų erdvės į viešumą simboliu. XIX a. modernėjant visuomenei, keitėsi ir moters padėtis. Moterys vis labiau suvokė lyčių lygybe grindžiamos individualios laisvės ir kartu – didesnės atsakomybės už bendruomenės gerovę poreikį. Šiuos poreikius Europos ir Amerikos šalyse išreiškė feminizmo judėjimas. Žemaitė pati išbandė ir liudijo moters galimybes dalyvauti Lietuvos viešajame gyvenime: pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime, visuomeninėje akcijoje renkant aukas nukentėjusiems nuo karo. Ne mažiau svarbu, kad savo kūriniuose rašytoja atskleidė moters padėtį šeimoje, pagrįstoje tėvo, vyro viršenybe; tai buvo aktualu XIX a. besiformavusiai feminizmo ideologijai. Atskleidė – ir vaizduodama, ir nutylėdama, leisdama tik numanyti – tamsiąsias šeimos gyvenimo puses, pvz., smurtą prieš moteris šeimoje (plg. „Neturėjo geros motynos“). Žemaitės apsakymuose dažniausiai vaizduojamos poros, kurių santykiai nedarnūs, dar pabloginami skurdo, tamsumo ar moralinio nejautrumo, labiausiai pažeidžiantys silpnesniųjų – moterų ir vaikų – gyvenimus. Apsakymą „Sutkai“ parašė, norėdama sukurti atsvarą tokiam šeimos paveikslui, teigdama visaverčių žmogiškųjų ryšių galimybę, nepriklausomą nuo turto, socialinės padėties. Savo kūryboje Žemaitė išskleidžia realizmo stiliaus išryškintą demokratizmą kaip atvirumą kitam, kitoniškam, kitos tautos, socialinės aplinkos žmogui, veikia kaip visuomenės kritikė.

Labiausiai moters išėjimą į viešumą Žemaitė liudija savo rašymu. Nuo XVIII a. Vakarų literatūroje ėmė gausėti moterų rašytojų. Lietuvoje plunksnos ėmėsi pirmiausiai XIX a. aristokratės: grafienės Ona Radvilaitė-Mostovska (apie 1762–prieš 1833), Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė (de Choiseul-Gouffier, 1790–1878) – istorinės ir gotikinės prozos, memuarų autorės, pirmoji XIX a. Lietuvos moteris poetė – grafaitė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (1815–1869), parašiusi ir populiarius memuarus. Vėliau į literatūrą įsitraukė lietuviškai rašančių moterų bajorių plejada (nuo poetės Karolinos Praniauskaitės iki lietuvių psichologinės prozos pradininkės Šatrijos Raganos). Žemaitės kūryba žymi lietuviškos grožinės prozos pradžią.

Nuo 1966 m. Lietuvoje teikiama Žemaitės vardo premija už grožinę prozą ar publicistiką kaimo tema. Jos laureatais yra tapę nemažai žymių lietuvių rašytojų. Nepriklausomybės metais – Vanda Juknaitė, Icchokas Meras, Marcelijus Martinaitis ir kt.

Brigita Speičytė

ŽEMAITĖS visateksčiai dokumentai virtualioje erdvėje lietuvių kalba