2025 metų renginiai

Sausio 18 d. Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje įvyko tradicinis poezijos ir muzikos vakaras „Baltas žiemos ilgesys“, skirtas Vytauto Šimkūno kūrybai.

Eilėraščius V. Šimkūnas pradėjo kurti dar mokykliniais metais. Jo kūryba publikuoja spaudoje, 2003 m. išleistame leidinyje „Keturi“, poezijos almanache „Atokios stotys“, Kelmės krašto literatų leidiniuose.

Kalbinamas renginį vedusios VšĮ Kelmės PRC klubo „Be rėmų“ vadovės Dalios Griškevičienės, Vytautas paatviravo, kad jo kūryba yra apie gyvenimą, apie žmogų, apie sielos gelmes, išgyvenimus. Sunkūs ir skaudūs yra tie eilėraščiai, kurie ateina iš socialinių patirčių, kai matai nuskriaustą žmogų, kertamą medį, niokojamą gamtą... Tuomet šios patirtys kartais sugula žodžiais į popierių, o kartais nuplaukia kaip debesys, užgavę vidinę stygą. Pasak V. Šimkūno, jo kūryboje nerasim biografinių duomenų, tačiau epizodai, kurie sukelia vidinį konfliktą, ar vaizdas, kuris tave „pagauna“, ir duoda tą kibirkštį kūrybai. Ankstyvoji poezija buvo šiek tiek lengvesnė, emocionalesnė ir lyriškesnė, vėliau norėjosi nagrinėti žmogaus jausmų gelmes, išgyvenimus. Taip atsirado antroji kūrybos dalis.

Paklaustas apie dieviškumo temą kūryboje V. Šimkūnas atsakė, kad santykis su Dievu ir tikėjimu atsirado seniai – vaikystėje ar paauglystėje. Tikėjimą Dievu jis traktuoja kaip gėrį, kaip rūpestį tavimi, kasdienį ieškojimą meilės savo artimui, netekčių išgyvenimui, patirčių kaupimui. Šie dalykai ateina į kūrybą ir priverčia susimąstyti, ką tu nuveikei, ar turi priekaištų sau – ne tų, kurie žlugdo, bet tų, kurie ugdo. Dievas yra gamta, kuri mus supa, rytas ir vakaras, upė ir ežeras, jūra ir audra – tai, kas mums duota girdėti, mąstyti, jausti. Savo kūryboje norisi kalbėti apie Dievą, kuris pirmiausia yra mumyse, todėl kalbėdamas su Dievu, jis visų pirma kalba su savimi ir klausia savęs, ar šiandien padarė ką nors gero, ar elgėsi teisingai.

D. Griškevičienė pastebėjo, kad V. Šimkūno kūryboje dera gili filosofinė kalba ir netikėtos metaforos bei tarmiški žodžiai. Jo poezijoje nerasime daug šauktukų ir klaustukų, autorius tarsi leidžia tekėti minčiai arba palieka susidėlioti pauzes pačiam skaitytojui.

Antroji renginio dalis buvo skirta dar vienam Vytauto Šimkūno pomėgiui – fotografijai, kuria jis susidomėjo dar vaikystėje. Viena mėgstamiausių Vytauto fotografijos temų yra portretas, bet ne pozuotas, o „pagautas“, į kurį pačiam norisi žiūrėti ir žavėtis kiekviena raukšlele, akių išraiška. Įdomių kadrų prisipažino pagaunantis kultūriniuose renginiuose, minėjimuose, protestuose.

Bibliotekoje eksponuojama „Žiemos magija“ – jau vienuoliktoji V. Šimkūno fotografijų paroda. Joje užfiksuoti praėjusių baltų žiemų peizažai yra rytinių pasivaikščiojimų rezultatas. Vytautas papasakojo, kad žiemą jį ypač žavi debesys, kurie išryškėja vos tik pašvietus saulei, o naujausias projektas – debesų ir Tytuvėnų apylinkių vaizdai, kuriuos jis fotografuoja iš savo namų antro aukšto skirtingais metų laikais.

Vytautą Šimkūną sveikino artimieji, bičiuliai, kolegos literatai ir fotografai. Tarp jaukių pašnekesių, skaitovių ir paties autoriaus skaitomų eilių skambėjo raseiniškių bardų Dariaus Leveckio, Ryto Germanavičiaus ir Andriejaus Radčenko atliekami dainuojamosios poezijos kūriniai.

Virginija Navikienė,
Žemaitės viešoji biblioteka

Rolando Kančausko nuotraukos