Grožinė kūryba apie Kelmę

Anė Brydė
Kelmė

Pro rūkanos plutą link savo gimtinės,
Kamanės sparne rainą godą lakdinus,
Akies krašteliu noriu kas kart sugrįžti
Putoja kur vyšnios, alsavimu trykšta.

Asloj – smėlio potėpis, lankas Vilbėno,
Vaikystė čia krykštavo, aitvaru dieną
Linksmai lakdinau, skalsi dalia buvo,
Sūpavo glėbys – plati meilės sėtuvė.

Išgailinu širdgėlą, druska pasūdau,
Paklebinu „klemką“ – pareiti panūdau,
Pastypsau gandru prie pradingusių durų:
Sveika būk, bakūže ir stogo kepure.

Rainosios sparne ilgą kelią lakdinus,
Išmindau mintim praeities juk žolynus.
Nieks vardo neatmena – gyvastys tilę…
Kalbu: Krašte mano, tau dosus supyliau.

Pro rūkanų plutą, pro atminties pynę
Grįžtu sparnu meilės atgal į gimtinę.
Kražantė sruvena, gyvenimas alma…
Pasauly gražiausia esi, mano Kelme.
ttp://www.fotoskrydis.lt/kelme/

Regina Biržinytė
Mažas miestelis

Jeigu paliksi miestelį ir eisi į pietryčius,
Rasi ten upę ir kriaušę, ir kalvas septynias.
Varva nuo kmynų vakarė rasa, ir tokia
Ramybė, kad girdis, kaip gaudžia
Varpai išlakioj tarsi grafikoj medis bažnyčioje.
Būti sunkiau yra nei kad nebūti.
Būti nepaisant nemeilės, nenoro, nepajėgiant.
Mažas miestelis – mažos
Jo aistros ir apkalbos.
Mažas tarytum scena,
Kur tenka apsieiti be suflerio.
Sutemų slėniai.-V.,1996,p.7

Dvi bažnyčios

O, mažų miestelių žavesy!
Tavy yra kažin ko nepaprasto.
Balta kaip gulbė liuteronų
Bažnyčia savo skaisčiu kuklumu
Ima lenkti raudonąją. Ažūrinis
Jos kryžius miestelio danguj –
Lyg permainų ženklas. Žinau:
Nemaino tikėjo ištikimieji.
Bet ar aš kada turėjau tikrąjį?
Švelni kaip gulbė, ją matėme
Iš tvenkinio, vasarą plaukydamos
Tarp žalių šešėlių. Ji buvo toli
Ir vieniša tarp dunksančių
Blokų. O ši raudona – kaip atkalus žolynas,
Pražydęs rudenį, kai viskas vysta.
Kai viskas taip griežta ir nepakeičiama nelyg tikėjimo
Dogmose.
Sutemų slėniai.-V.,1996,p.8

Pokalbis su Kelme

Aš tavo gatvėm, kaip mažytė, stumdaus,
Bijodama per daug keista atrodyt.
Ir parduotuvės kaip mažytę gundo
Mane bateliais ir nailonu.

Jau šiandien tetos tos, kurias atsimenu
Dar mergaičiukėm su riestom kaselėm.
Ir vežasi jos aukštuose vežimuose
Vaikystės tąsą iš vaikų darželio.

Ir karves pargena, kaip Šimkus rašė,
Jos žino kelią, jų nereikia raginti.
Ir nuovargį iš darbo žmonės nešas.
Kad židiny kaip paraką sudegintų.

O vakarais, kai grindinys atvėsta,–
Visi sugrįžta prie namų gimtų.
Ir vaikštau aš po ramų savo miestą,
Ir daug ką vėl iš naujo atrandu.
Bičiulis.–1974, kovo 30

Tenai, už Kražantės

Žydi bulvės subtiliai taip
Lyg dugne atminties už Kražantės,
Ir vaikiūkščiai iš jų murzini išnyra –
Žiūri blizgančiom akim į pralekiantį motociklą.
Žąsys liūdi prie šulinio.
Kelias vynioja kilpom.
Žydi bulvės ir vėl už Kražantės,
Kaštonai ošia seni, iškėlę kandeliabrus

Tauraus neišsipildančių vilčių sidabro.
Ir vaikai murzini kaip tada... Motociklas nurūksta
                                                               pro šalį,
Plaikstos mergaitės plaukai, pilni valiūkiško
                                                               džiaugsmo.

Bet ne tu su manim, bet ne tu su manim
Šitaip skrieji į atmintį neatsišauksiančią.
Žąsys prie šulinio. Paduos joms gerti.
Vakarėja. Nusitrins tuoj visos ribos.
Violetiškai, baltai, rausvai žydi bulvės.
Nieko nebuvo puikiau už tą grubiai gražų lauką.
Karves gano ilgakojė mergytė, apkabina juodmargės
Kaklą, patikliai kaip Sigutė šiltą karvės snukį prie
                                                    savęs prisitraukia.
Ir tik man nebeliko čia vietos,
Nors taip pat vis dar žydi bulvės
Baltai, rausvai, violetiškai...
Tenai, už Kražantės.-V.,1993,p.10

Mano miestas

Užlipame lyg vasarą berniūkščiai
Ant aukšto kaip džiaugsmas tramplyno.
Linksmas stogų peizažas
Nusidriekia iki horizonto –
Devynių kalvų mieste – per amžius
Esi mano. Čia pilna praeities
Šešėlių, čia senas alyvų krūmas
Mano vaikystę pažino.
Čia siauros ir vingrios gatvės
Manęs pasitikti lyg rankos tiesiasi.
Čia daug yra langų, už kurių
Manęs laukia. Čia atidarau
Balkono duris į erdvę, ir plūsta
Žvaigždės ir aušros į mano
Trečią naktinį aukštą. Čia
Daug yra vandenų, kuriais galima
Plaukti ir plaukti. Čia kada nors
Tapsiu žole ar medžiu, jau sužinojusi,
Kuris tikėjimas buvo tikriausias.
O miestas stovės ir bus iki skausmo
Savas. Kažkam, kas užgims iš jo,
Kunkuliuodamas meile peizažui
Šiam lyg iš žemės gelmių
Išsiveržęs vulkanas.
Taip lengva.-Šiauliai,2006, p.15

Jonas Graičiūnas
Kur Vilbena vilbena

Jei vyksite pro Kelmės dvaro parką,
Jūs aplankykit akmeninę arką –
Tą kraupų bokštą baudžiavų dienos
Prie tvenkinio upelės Vilbenos.
Tų pagarbai, kur rykščių gauti ėjo,
Kadais čia liepų sodintą alėją...
Apžergus kelią, ji dar tebestovi,
Globodama vargdieniams plakti lovį...
Palinkęs kryžius apleistų kapų
Dar tebesergi palaikus grafų...
Bet liaudis baigia jau pamiršt šį kapą,
Kur paslėpė čia paskutinį grafą...
Greit traktorius užars tą rūsį šaltą,
Kad niekad čia grafai neprisikeltų!..
Senukas porino ant savo rėžio:
„Tai buvo tikras ponas!.. – siaubas bėdžių!..
Jei kur prasižengei,– nelauk malonės,
Pats savo rankom plakdavo valsčionis…
Dar ir dabar tūlam pasivaidena,
Praeinančiam nakčia pro bokštą seną...
Gal vėlės užplaktų neranda vietos...
Gal ūbauja naktibaldos pelėdos...
Matau, ir tavo godžios akys trokšta
Išvyst jo dvasią... Ką gi, – lipk į bokštą!
Štai raktas, – ir patirk, ko nepatyrei!..“
Veriu senovę… Girgžda durų vyriai...
Lovys, nuo laiko kirvarpų apdulęs,
Kur plakdavo baudžiauninkus ponulis,–
Lyg egiptiečių sarkofagas miega...
Kontušas kalba, dulkina sermėgą...
Laukais vedžiojus poną kažkada,
Prie sienos glaudžias su gumbais lazda...
Kampe bedarbės rykštės ir grandinės,–
Tai „laisvės“ simboliai grafų gadynės!..
Prie Hipokrenės versmės.-V.,1978, p.329-330

Gediminas Griškevičius
Kelmėje, prie Kražantės

Putoja vandenys žili,
Kražantės užtvanka – gili.
Čia trumpakelniai ir basi
Susirenkam vaikai visi!
Lyg baltaplunksniai žąsinai
Čia nardom, plaukiojam linksmai...
Kai vakaras į pievas krenta,
Tada nurimsta mūs Kražantė.
Ką vaikai galvoja.-Klaipėda, 1991, p.15.
Senosiose Kelmės kapinėse
Aš mąstau kiek karų
Kirchės laikrodis rodė,
Kad neliko
Akmens ant akmens!
Kiek vargų nesuarę
Paliko Noreišių,
Liolių artojėliai!
Kiek klumpelių
Ant slenksčių
Vis laukia
Griežlių vakarais!
O gerieji,
Darbštieji žemaičiai,
Nepavargę Liaudanskio veidai,
Kam jums užrašas
Toks reikalingas:
„Čia ateisim
Ilsėt po darbų“?!
Nepabaigt, anei darbo,
Nei meilės, nei vagos,
Nei džiaugsmų!
– – – – – – –
Už tvoros palei baltą ėriuką
Bėga būsimo
Amžiaus karta.
Komunistinis žodis.-1979,rugpjūčio 30

Juozas Kavaliauskas
Mūsų Kelmė

Balto rūko debesėlis,
Viršum sodų pasikėlęs,
Tarp Vilbėno ir Kražantės,
Susirangęs, pasitempęs.
Stovi, rymo, mąsto, ūžia
Mielą vasarą, žiemužę.
Vykdo misiją nemažą –
Žemės, močios, naštą neša.
Amžių kelią gūdų, ilgą
Čia praėjo daug tautų,
Aisčių ainiai pasiliko –
Jiems žali kalnai patiko.
Vyko kovos žūtbūtinės,
Keitėsi karių šimtinės,–
Tai maskoliai, tai kryžiuočiai
Tavo žemę puolė godžiai.
Tu po baudžiavos pastoliais
Vis linkai, žemaiti broli.
Ir rekrūtuos tarnavai,
Žilą plauką sugavai.
Laisvės rytas tau nušvito,
Bet jis tęsės neilgai,
Kol kaimyno neprašyto
Greit išsitiesė nagai.
Daugel amžių, Kelme, dundi
Prie kalvų ir vandenų;
Gimdai, laidoji, sujungi
Daugel brolių, seserų.
Bičiulis.-1989,rugsėjo 28.

Bronislavas Klimašauskas
Kelmės daina

Čia vingiuoja papieviais Vilbėnas,
Kol ištirpsta Kražantės glėby.
Čia darbais nusruvenusios dienos
Kaip giesmė vieversėlio skambi.

Priedainis
Te ryškiau už žvaigždes
Žiburiais užsidegs
Mūsų Kelmė Kražantės vilny.
Čia mus šaukia laisva
Ir jauna Lietuva,
Ir išliksim per amžius jauni.

Čia nėra, rodos, nieko žalesnio
Už pušyną su eglių skraiste.
Čia ir duona, ir pirmas jos kąsnis,
Ir tautos kankiniai granite.

Priedainis

Čia svečių pasitikti išbėga
Į laukus šviesialangiai namai.
Čia ir darbus, ir kūdikio miegą
Saugo tėviškės kloniai ramiai.
Keturi.-Radviliškis,2003,p.39.

Elena Skaudvilaitė
Kelmė

Kelme, Kelme! Esi ir gražėji
Ir vis trauki savęsp žemaičius.
Aidi gatės, tirštai prigužėję,
Jau nustelbia vabzdžius ir paukščius.
Pilnos įstaigos, aikštės, mašinos.
Kažkodėl pasidaro smagu,
Kai didysis rugpjūčio vežimas
Traukia pilnas suknelių margų.
Ir vienplaukių galvų, ir kepurių;
Kai tame vežime – tu visa,
Tie mieli medinukai ir mūrai,
Obelėlė ir beržo kasa...
Kiek tik reikia lentynose dūnas
(Kitados jos nespėjo primalt
Vandeninis dar tavo malūnas,
Ne vienam pasitaikė išalkt...)
Čia ir vėjų gražiausi vargonai,
Ir vienodai vienodai ramu
Vakarykščiui bedaliui ir ponui
Po Liaudansko akmens gražumu.
Per dienas čia Kražantėje auga
Ir sidabro žuvis, ir vaikai –
Ir tegul tą augimą apsaugo
Tavo žmonės, kuriuos išlaikai.
Šventa Žemaičių žemė.-V.,1998,p.78-79

Prie Laisvės paminklo Kelmėje

Žmogau, ar jau regi ką laisvė gali?
Kas, jei ne ji, tau leidžia kurti, veikti
Gražiai, mylėti gimtąjį kampelį,
Nuo melui pataikavimo pasveikti?
Žmogau, gerai žinai, kas laisvę gynė?
Ar permąstai, už kiek ji paaukota,
Kai sumušta, sukruvinta Tėvynė
Toli blaškyta ir smurtu kryžiuota?
Žmogau, štai šį paminklą laisvei skyręs,
Kodėl tatai svarbu, teisinga, verta?

„Kas laisvei abejingas, tas tėvynei miręs“,–
Tegul jis perduos iš kartos į kartą.
Bičiulis.-2005, spalio 22, p.2

Idalija Stankienė
Mano miestelis

Seni, apsilaupiusiais dažais, aptriušę nameliai kontrastuoja su tviskančiomis verslininkų reklamomis.Jaunuoliai vakarietiškuose automobiliuose išdidžiai pravažiuoja pro sendaikčių turgelyje besirausiančius inteligentus. Graužia akis nuo senų automobilių dūmų ir nervina prakiurusių duslintuvų graudesys. Gailiomis akimis žvelgia išlepintam vienturčiui nebereikalingas ir išvarytas iš šilto būsto pudelis. Ieško jis maisto šiukšlių konteineryje kartu su renkančiu butelius tokiu pat murzinu ir apšepusiu bedaliu. Erzina vakarais tamsios gatvės, kai nameliai atrodo tokie vieniši, nors juose dar dega žiburys ir gyvena žmonės. Kažkas sugriovė mano miestelio trapų jaukumą ir vis dažniau aplanko sunkios mintys ir blogos žinios, krentančios lyg baltas sniegas ant purvino šaligatvio. Tačiau tai vis dėlto – mano miestelis. Pavargęs, pasenęs, ištiesęs raukšlėtą ranką ir tikintis, kad kažkas nušluostys jo sunkias ašaras, riedančias sukrypusių trobelių langais.
Gyvenimas eina.-Raseiniai, 2004, p.44-45.

Mano miestelis

Tose vietose, kur dabar yra Kelmės miestas, kažkada buvo tankūs, neįžengiami miškai. Juose knibždėjo daug žvėrių ir paukščių, kitokių gyvių. Iš už jūrų marių, kai pritrūko savo žemės, atsikraustė čia gyventi žmonės, kurie miškus iškirto, gyvūnus išnaikino, žemę suarė. Tuo metu Lietuvą valdė kunigaikštis Vytautas Didysis. Kartą važinėdamas po šalį, jis užklydo į šią vietovę, nes žinojo čia esančius tankius miškus. Kunigaikštis buvo aistringas medžiotojas ir manė čia maloniai praleisiąs laiką. Deja, ką pamatė, labai jį pribloškė. Atsisėdo vidury kelmynės ir susimąstė: kodėl žmonės taip pasielgė ir kaip užglaistyti padarytus sopulius. Sugalvojo pastatyti pilį, aplink kurią ir išaugo miestelis, pavadintas Kelme.
Sušildysiu likimą aš delnuos...-Kėdainiai,2005,p.31.

Kražantės ir Vilbėno meilė

Linksmai tekėjo gražuolė Kražantė tarp žalių kalvų: pakrantėse kvepėjo ievos, kukavo gegutės, jos vandenyse žydėjo daug vandens lelijų. Bet vieną pavasario dieną sužinojo Kražantė apie netoliese tekantį Vilbėną ir ėmė klausinėti atskrendančių paukštelių, koks jis: ar sraunus, ar tyras jo vandenėlis... Prisiklausiusi daug pagiriamųjų žodžių, pamilo Kražantė Vilbėną ir ėmė blaškytis jo ieškodama. Tose vietose ir pasidarė Kražantės vingiai, kilpos. Kartais, kai Kražantė pavargusi sustodavo ir imdavo dūsauti, atsirasdavo gražios salos. Pagaliau Kražantė surado savo svajonių išrinktąjį, kuriam ji taip pat labai patiko. Ir įsiliejo Vilbėnas į Kražantę, pažadėjęs amžiną meilę ir draugystę, pagalbą plukdant savo vandenis į Dubysą.
Sušildysiu likimą aš delnuos...-Kėdainiai,2005,p.29.

Pavasaris
Ir štai Pavasaris – jaunasis karalaitis ateina laukais, upėmis, miškais ir pievomis, ragina paukščius čiulbėti, o gėles – žydėti, pilkam dangui matuoja žydrą apdarą su mažais baltais lopinėliais – debesėliais, pievas rengia žaliai, kol galų gale pavargęs priglūsta, nusvarina galvą prie sraunios Kražantės užtvankos ir išsklaido, išnešioja paskutinius ledus. Kartais šis paslaptingas karalaitis pakildavo iš Kražantės, panašus į miglą, ir apglėbdavo savo apsiaustu viską, išbarstydamas rasos deimantus. Paskui jam saulutė pamodavo savo šypsančiu spindulėliu ir nusivesdavo į netoliese augantį parką, meiliai pabučiuodavo ten augančius ąžuoliukus, berželius – visus medžius. Pribrendę jų pumpurai šyptelėdavo ir išskleisdavo gležnus lapelius, parodydami, kad gamtoje ir sieloje sąstingis subyrėjo į trupinėlius.
-Bičiulis.-2003,kovo 12, p.5

Vladas Šimkus
Kelmė

Greičiau mes augam negu sodai.
Su savo iškabom, istorijom
Mokyklinėm – tu pasirodai
Kaip ištrauka iš „Tomo Sojerio“.
... Aš parvažiuoju. Kiek jau kartų –
Tarytumei į mano atmintį –
Parvaro iš ganyklos karves
Malūno ir Tarybų gatvėmis!..
Nuo kapinių ateina prietema.
Vaikai „palendrį“ žaisti ima
Ir dėl kiekvieno taško rėkauja,
Lyg žemės lemdami likimą.
Per dešimt metų štai kas būna:
Žiūrėki, jie tave išgąsdina.
Ir dunda jų balsai lyg būgnai,
O veiduose – nė ženklo strazdanų.
Žiūrėki, „Ižais“ važinėja,
Paskendę dulkėse ir dūmuos.
Jie – šturmanai ir inžinieriai.–
Per dešimt metų štai kas būna!..
Ir, neišgirsta lig šiolei,
Esi lopšys, kurį paliekame.
Atleisk, jei sunkiai mus nešiojai,
Atleisk, už tuos, kurie kalėjime.
Tava dalia tauri ir aiški.
Tokia ir būk – viena iš šimto.
Vaikų žaidimams duoki aikštę
Ir ligi soties – pieno šilto!
Nusileisk, dangau, ant žemės.-V.,1982,p.50-51.