Šių metų balandžio 11 d. Užvenčio bibliotekoje Šiaulių universiteto (toliau – ŠU) studentas, buvęs Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos mokinys, Laurynas Giedrimas pristatė pranešimą Užvenčio kraštui aktualia tema „Užvenčio parapijiečiai: faktai ir įdomybės“.
Kartu su pranešėju bibliotekoje lankėsi ir jo darbo vadovė prof. dr. Rita Regina Trimonienė, trumpai supažindinusi su projekto „Valstiečių namų ūkis ir socialinis mobilumas Žemaitijoje XIX a. I pusėje. Mikroistorinis tyrimas pagal Užvenčio parapijos duomenis“, skatinančio mokslininkų, kitų tyrėjų ir studentų mokslinių kompepencijų ugdymą per praktinę veiklą, esme. Būtent šiame projekte kartu su prof. dr. R. R. Trimoniene ir dirba L. Giedrimas.
Užventiškio studento pranešimo klausėsi ne tik bibliotekos lankytojai, bet ir gausus būrys Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos moksleivių, kuriuos atlydėjo mokytojos D. Mickevičienė, G. Sungailienė ir N. Rimdeikienė.
Pasak L. Giedrimo, Užvenčio parapija buvo įkurta 1609 m. Bėgant laikui keitėsi ne tik parapinės bažnyčios pastatai, parapijoje tarnavę kunigai, bet kito ir parapijos gyventojų kartos. Jis pristatė paskutinės Užvenčio parapijiečių baudžiavinės kartos (1836–1861 m.) namų ūkio vaizdą bei įdomiausius jų gyvenimo faktus.
Pranešėjas paminėjo, kad 1841 m. Užvenčio parapijoje jau gyveno 3784 katalikai. Parapijai priklausė Vidsodžio parapijos dalis (arba visa parapijos teritorija) ir didžioji dalis Kolainių karmelitų vienuolyno teritorijos, iš kurios vėliau buvo suformuotas Kolainių valstybinis dvaras. Užvenčio parapijos gyventojų skaičius sparčiai augo. Apie 1851–1852 m. parapijoje jau gyveno 6834 gyventojai katalikai. Vidutiniškai vienoje šeimoje galėjo gyventi po 9 asmenis. Nors giminystės ryšiais susijusių asmenų viemame namų ūkyje galėjo būti maždaug po 7. Užvenčio parapijos valstiečiai tuokėsi sulaukę brandaus amžiaus. Moterys pirmą kartą tekėjo sulaukusios vidutiniškai 25,6, o vyrai – sulaukę 31,5 metų amžiaus. Savo antrąją pusę to meto Užvenčio parapijiečiai dažniausiai susirasdavo iš netolimų vietovių, nors greičiausiai vyrą ar žmoną savo vaikams išrinkdavo tėvai. 1836–1861 m. Užvenčio parapijos gyventojai tuokėsi ir su kitų tikėjimų žmonėmis. Tyrinėjant šį laikotarpį buvo aptiktos 5 evangelikų ir katalikų valstiečių santuokos. Visos jos buvo sudarytos Užvenčio katalikų bažnyčioje. Dar XIX a. I p. Užvenčio parapijos valstiečiai turėjo galimybę susituokti su kilmingais asmenimis. Tačiau valstiečiams, kurie tuokėsi su bajorais, tokios santuokos galėjo padėti pabrėžti kažkada turėtą bajorystę. Kartais valstiečių vaikams pavykdavo išsimokslinti. Pavyzdžiui, 1849 m. Spyglių kaime gimęs Antanas Baškys buvo baigęs Žytomyro gimnaziją, vėliau – Vilniaus kunigų seminariją. Dirbo Raudondvaryje ir Girkalnyje. Pastarosios bažnyčios šventoriuje 1933 m. jis ir buvo palaidotas. Paminėtina, kad šis asmuo mokslus baigė jau po baudžiavos panaikinimo. Įdomu dar ir tai, kad jo krikštatėvis Konstantinas Smigeslskis galėjo būti Spygių dvaro savininko giminaitis arba net pats savininkas. Šiam dvarui priklausė A. Baškio tėvai.
Pranešėjas pateikė dar keletą įdomių faktų. Paskutinės baudžiavinės kartos moterys Užvenčio parapijoje vidutiniškai per 25 metus pagimdydavo po 8 vaikus. Deja, vaikų mirtingumas tais laikais buvo labai didelis. Kartais tėvams likdavo vos viena atžala. Ypač skaudžios buvo epidemijų pasekmės. Štai 1853 m. liepą–rugpjūtį Užvenčio parapijoje siautęs choleros protrūkis pasiglemžė 33 m. Oną Veruišienę ir jos dukterį Gertrūdą. Abi velionės buvo palaidotos Vidsodžio kaimo kapinėse. Onos Veruišienės laidotuvės įvyko jos mirties dieną. Matyt, mirusioji nebuvo ilgai laikyta pašarvota, bijant, kad choleros užkratas nepražudytų velionės pagerbti atėjusiųjų bei kitų jos šeimos narių. Tačiau kai kuriems parapijiečiams pasisekdavo sulaukti ir itin garbingo amžiaus. 1856 m. mirė net dvi moterys, sulaukusios 105-erių metų. Tai Ušnėnų kaimo gyventoja Barbora Veikšaitė-Adomaitienė ir Petronėlė Čužauskaitė-Milenauskienė iš Meškuičių.
Susirinkusieji išgirdo dar ne vieną L. Giedrimo pateiktą įdomų faktą iš Užvenčio ir jo apylinkių istorinės praeities.
Regina Karpienė, Užvenčio biblioteka
