Virtualios parodos

Atkurtai Lietuvai – 100 metų: Lietuva menininkų kūryboje  (Parengė Lietuvos ypatingasis archyvas)

Juozas Aputis. Švytinčio krūmo beieškant (Žemaitės premijos laureatas. Parengė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)

Aušvico istorijos (Parengė Lietuvos ypatingasis archyvas)

2018-ieji – Vydūno metai (Parengė Lietuvos ypatingasis archyvas)

Juozas Budraitis. Kinas buvo mano mokykla (Parengė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)

Eugenijus Ignatavičius. „Akistata“ (Žemaitės premijos laureatas. Parengė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)

Rašytojui Vladui Kalvaičiui – 90 (Parengė Lietuvos rašytojų sąjungos Kelmės skyrius)

Marcelijus Martinaitis. „Pareisiu su paukščiais...“ (Žemaitės premijos laureatas. Parengė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)

Bronius Radzevičius. „Ak, gesinkite rudenio grožį, jis dilgina širdį...“ (Žemaitės premijos laureatas. Parengė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)

Gyvenimu liudijęs laisvę. Adolfo Ramanausko-Vanago 100-osioms gimimo metinėms paminėti (Parengė Lietuvos ypatingasis archyvas)

Sofija Dembovskytė-Romerienė: „Visa tai yra manyje ir pasiliks amžiams nepasikeitę...“ (Parengė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)

Žalpių dvaro archyvo nuotraukos (Parengė Kelmės krašto muziejus)


Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos virtualios parodos

Iš Kelmės krašto lobynų: legendos ir padavimai apie Kelmės rajono vietoves

Iš Kelmės krašto lobynų: legendos ir padavimai apie Kelmės rajono vietoves
Nuo senų senovės žmonės stebėjo ir bandė suprasti juos supantį pasaulį. Itin daug dėmesio susilaukdavo reikšmingi įvykiai, vietovės, iš aplinkos išsiskiriantys gamtos ar istorijos paminklai. Negalėdami pagrįsti mokslu, žmonės šių aplinkos reiškinių atsiradimą aiškindavo savaip ir sukauptas žinias suguldydavo į šimtmečius tautos atmintyje gyvuojančias sakmes bei padavimus. Etnografo, religijotyrininko Norberto Vėliaus teigimu, šie kūriniai turėjo reikšmingą paskirtį – visuomenės nariams perteikti svarbiausias istorijos, filosofijos, mitologijos žinias, ugdyti pagarbą praeičiai ir juos supančiai aplinkai, išmokyti, kaip elgtis netikėtai susidūrus su mitiniu mirusiųjų pasauliu. Nuolat visur pasakojami ir visų žinomi padavimai ilgainiui suaugo su tais objektais, apie kuriuos yra pasakojama, tapo tarsi tikra, fizine jų realybe (Lietuvių liaudies padavimai, Vilnius, 2010, p. 12-13).

Šioje virtualioje parodoje eksponuojama dalis Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos fonduose saugomų padavimų bei legendų apie Kelmės kraštą. Kūriniuose aiškinama vietovardžių, konkrečių gamtos, architektūros ar kitų objektų atsiradimo momentai, jų pavadinimų kilmė.

Gyvoji tėviškės istorija
Kražiai
A. Jucevičius. RAŠTAI
Karklėnų senovės atspindžiai
Kai milžinai gyveno
Piliakalniai ir kalnai
Upės ir ežerai
Vietovės
Kiti objektai

Jaunieji Kelmės krašto kūrėjai

Šioje virtualioje parodoje pristatomi aštuonių jaunų, talentingų, iš Kelmės krašto kilusių autorių darbai. 

Kai kurie iš jų dar tik pradeda savo, kaip kūrėjų, kelią. Kitiems menas tapo pragyvenimo šaltiniu, o jų darbus galima išvysti ir už Lietuvos ribų. Tačiau visus šiuos autorius sieja vienas bendras dalykas – jų parodos buvo eksponuotos Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje.

Dainius Teišerskis
Evelina Palubinskytė
Goda Orlakaitė
Leonardas Orlakas
Lina Milašauskienė
Simona Godvainytė
Vaida Antanavičiūtė
Vytautė Biliūtė

Virtuali Gretos Ščegauskaitės fotografijų paroda „Nuotaika“

Greta Ščegauskaitė mokosi Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos IV klasėje. Fotografuoja nuo 12 metų, ją žavi tai, kad fotografija gali sustabdyti ir įamžinti įsimintiną akimirką bei perteikti tos akimirkos nuotaiką.

Virtuali Vaidos Sutkienės fotografijų paroda „Kelmės bažnyčia: ta pati ir vis kitokia“

Vaidos Sutkienės fotografijų paroda „Kelmės bažnyčia: ta pati ir vis kitokia“

Virtuali fotografijų paroda „Karantinuojamės“

Virtuali bibliotekos skaitytojų, bičiulių ir darbuotojų fotografijų paroda „Karantinuojamės“.

Kelmei 530

2014-aisiais sukako 530 metų, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero valia 1484 metais, formuojantis miestui, pastatyta bažnyčia.

Pažymint šią, miesto įkūrimo datą, parengta virtuali paroda,kurioje yra enciklopedinio pobūdžio informacija, istoriko Artūro Dubonio straipsnis apie Kelmės įkūrimą, nes ankstesniuose įvairiuose šaltinuose nurodytos skirtingos miesto įkūrimo datos, suskaitmeninti kraštotyros darbai apie žymius Kelmės žmones, taip pat nemažai vizualinės medžiagos: nuotraukų, vaizdo siužetų.

Parodą parengė Metodikos, informacijos ir technologijų skyriaus darbuotojos Nijolė Kančauskienė ir Birutė Špukienė.

kelmes herbas

1998 m. lapkričio 16 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino  dekretu Nr. 233. Herbo etalono autorius - dailininkas Juozas Galkus.

Informacija iš enciklopedijos

Kelmė, miestas Lietuvos vakaruose, Šiaulių apskrityje, 42 km į p. v. nuo Šiaulių; rajono savivaldybės, katalikų ir evangelikų liuteronų parapijų centras. 8 996 gyventojai (2013). Įsikūrusi Kražantės kairiajame krante (per Kelmę teka jos intakas Vilbėnas). Per Kelmę ateina Rygos (Latvija)–Karaliaučiaus (Rusija) automobilių magistralė; plentai į Tytuvėnus, Užventį. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir evangelikų reformatų bažnyčios. Paštas, ligoninė, pirminės sveikatos priežiūros centras, bendrosios praktikos gydytojų ir psichikos sveikatos centrai, gimnazija, pagrindinė, progimnazija, specialioji, vaikų ir jaunimo sporto, meno mokyklos, profesinio rengimo centras, suaugusiųjų mokymo centras, 2 darželiai, kultūros centras, biblioteka (1937). Kelmės mažasis teatras (1993). Kelmės krašto muziejus. Tarptautiniai renginiai: festivalis Kelmės scena, Tradicinė liaudies meno šventė. Leidžiami laikraščiai Bičiulis (nuo 1948), Šiaulių krašto priedas Kelmės kraštas (2000), Kelmiškiams (2009).

Architektūra. Miestas spindulinio plano. Neogotikinė trinavė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (1901–12, architekt. K. E. Strandmannas). Bažnyčios viduje yra dailininkės S. Dembovskytės–Römerienės (Švč. Jėzaus Širdis, manoma, apie 1918), A. Valeškos (Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas priima Kelmės bažnyčios projektą 1931), Z. Petravičiaus (Švč. Jurgis, manoma, nutapytas II pasaul. karo metais) paveikslai. Renesanso ir gotikos bruožai derinami Kelmės evangelikų reformatų bažnyčioje (pastatyta 17 a. pr., po gaisro 1767 Jurgio Gruževskio, m. 1807, lėšomis atstatyta). Kelmės dvaro sodyboje išliko renesansinių formų su baroko elementais mūrinis dviaukštis vartų pastatas (su kalėjimo, bibliotekos patalpomis, atvira arkada orkestrui, manoma, 17 a. 2 pusė), barokiniai rūmai (manoma, 18 a. vid., 1892 parengtas perstatymo projektas, vok. architektas F. Lechmannas; nuo 1990 rūmuose – Kelmės krašto muziejus), liaudies architektūros formų oficina, svirnas (18 a. 2 pusė), pieninė, spirito varykla (abi 19 a.), kumetynas, vandens malūnas; t.p. prancūziškasis parkas (įrengtas 17 a. vid., 1898 parengtas parko pertvarkymo projektas, autorius L. Pavlovičius, iš dalies įgyvendintas). 

Rasa Butvilaitė

Istorija. Miesto formavimosi pradžia laikytini 1484 m., kada didysis kunigaikštis Kazimieras pastatė Kelmės bažnyčią. 1511 m. Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis suteikė gyvenvietei prekybos teises (įgavo teisę rengti turgus). 15 a. minimas Kelmės dvaras ( nuo 1591 iki I pasaul. karo priklausė Gruževskiams), 1526 – Kelmė jau miestelis. 1615 pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, prie jos veikė mokykla. 1655 ir 1701 miestą sudegino Švedijos kariuomenė. 1830 įsteigta spirito varykla, 1833 – odų apdirbimo įmonė, 1860 – alaus darykla. Veikė kahalas. 1831 Kelmės dvarininkas Julius Gruževskis sudarė sukilėlių I ulonų pulką (550 žmonių); sukilėliai buvo užėmę Kelmę. Miestas pradėjo sparčiai plėstis per jį nutiesus Rygos–Tilžės plentą (baigtas 1858). 1863 06 19 prie Kelmės P. Šimkevičiaus ir R. Krasausko būriai kovėsi su Rusijos kariuomene. Draudžiamąją spaudą Kelmėje platino D. Gotautas, S. samiulis, K. Stanaitytė ir kt. knygnešiai. 1866 pradėjo veikti realinė dviklasė mokykla, 1904 – mergaičių pradinė mokykla. 19 a. pabaigoje veikė 2 odų dirbtuvės, dvare – vandens ir garo malūnai, spirito varykla. 19 a. pabaigoje–20 a. pirmoje pusėje Kelmė buvo valsčiaus, 1915–17 ir 1947–50 apskrities, vėliau rajono centras. 1905 vyko mitingai ir demonstracijos, išvaikyta carinė valsčiaus valdyba, uždarytos degtinės varyklos, reikalauta leisti vaikus mokyti lietuvių kalba. Per I pasaul. Karą Kelmė sudegė (1915). 1919 pradinė mokykla pertvarkyta į progimnaziją, ši 1938 – į vidurinę. 1941, 1948–49 ir 1951 sovietų valdžia ištrėmė 45 Kelmės gyventojus. 1941-07-26 Paverpenio kaime (prie Kelmės) okupantų valdžios nurodymu nužudyta ir užkasta apie 480 Kelmės miesto ir apylinkių gyventojų žydų. Kelmė nukentėjo per II pasaul. karą: po karo liko 15–20 proc. pastatų. 1945 07 19 Kelmės valsčiaus Virtukų miške įvyko Lietuvos partizanų Žebenkšties rinktinės (54 žm.) kautynės su NKVD kariniu daliniu. Vėliau Kelmės apylinkėse veikė Kęstučio apygardos Birutės rinktinės Jūros sr. partizanai; 1953 01 17 netoli Kelmės sunaikintas Jūros sr. Štabas (A. Bakštys, A. Jurkūnas, E. Gendrolytė–Jurkūnienė nusišovė). 1833 buvo 385, 1861 – 1303, 1883 – 1800, 1897 – 3914, 1923 – 2890, 1959 – 5140, 1970 – 7087, 1989 – 11 557, 2001 – 10 900, 2010 – 9971, 2013 – 8996.

Pagal Vincą Brazauską ir Kazį Misių

Pagrindinis informacijos šaltinis: Visuotinė Lietuvių enciklopedija T. IX.–V.,2006, p. 713–714

Kada įkurta Kelmė?
Iki šiol esame girdėję ir skelbę įvairių faktų bei versijų apie Kelmės įkūrimo ir jos paminėjimo istoriniuose šaltiniuose datą, apie šio vietovardžio kilmę. Šioms dvejonėms išsklaidyti ar patvirtinti rajono savivaldybė kreipėsi į Lietuvos istorijos institutą ir gavo istorijos mokslų daktaro Artūro Dubonio mokslinį paaiškinimą, su kuriuo čia supažindiname.

Dr. Artūras Dubonis (Lietuvos istorijos institutas)


Senesnėje mokslinėje literatūroje   galima užtikti, kad Kelmė pirmą kartą paminėta 1295 m. Kymel, Kimel vardu Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ (ji baigiama 1330 m.). Netikusią išvadą net nekomentuodamas atmetė Antanas Salys (Die žemaitischen Mundarten [Žemaičių tarmės], Tauta ir žodis, Nr.6, 1930, p. 217), o lietuviškojo Kronikos vertimo leidėjas ir komentatorius Romas Batūra įtikinamai įrodė, kad a) Kimel buvo prie Nemuno, b) ir tai gali būti dab. Kaimelio kaimas Šakių rajone (Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, Vilnius, 1985, p.419-420).

Gana plačiai yra įsigalėję tvirtinimai, kad Kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose (XIV a. pabaiga – XV a. pradžia) minima vietovė Stabuncaln (1386 m.), Stabekalne, Stabecalmes (1395 m.) buvo dab. Kelmės apylinkėse ir galėtų būti laikoma pirmu gyvenvietės paminėjimu. Kelių aprašymo parengėjas leidybai ir komentatorius Theodoras Hirschas 1863 m. pirmasis šią gyvenvietę susiejo su Kelme (Scriptores rerum Prussicarum, t. 2, Leipzig, 1863, p.669, 676-676). Vėliau juo sekė ne vienas istorikas, iš žymiausių paminėtinas Henrykas Lowmianskis (Studija nad początkami spolecznstwa i panstwa litewskiego, t. 2, Wilno, 1932, p. 94, 1 išnaša). Kalbininkas A. Salys irgi buvo tokios nuomonės, manė, kad vardas Kelmė išsirutuliojo iš Stabkelmės (A. Salys min. veik., p. 235-236). Šios lokalizacijos argumentus labai susilpnino Vaclovo Biržiškos tyrimas, kuriuo Stabkalnio pasiūlyta ieškoti į rytus nuo Viduklės, Raseinių apylinkėse, gal net iki Lyduvėnų (V. Bižiška, Kryžiuočių keliai į Lietuvą XV amž., Praeitis, t. 1, Kaunas, 1930, p. 45-47, 52-53). Todėl Kelmės praeitį susieti su sunkiai surandama XIV a. pabaigos vietove Stabkalniu būtų moksliškai neatsargu. Minėtas, vienas iš geriausių Lietuvos XIV-XV a. pradžios šaltinių, labai tiksliai žinojo vietoves ir jas gan tiksliai aprašė. Daugelis išliko iki šiol. Todėl Kelmės vardas neatsitiktinai nepakliuvo į vardijamų gyvenviečių sąrašą – tokios galėjo dar nebūti.

Įvairioje literatūroje dažnai minima 1416 m. Kelmės bažnyčios fundavimo data, taigi, ir pirmoji tikra žinia apie miestą. Ji atkeliavo iš vyskupo Motiejaus Valančiaus, istorijos (Žemaitiu viskupiste, dalis 1. Vilnius, 1848, p. 43). Kadangi tai yra dokumentais nepagrįsta informacija, todėl buvo atidžiai išnagrinėta Žemaičių vyskupystei didžiulį darbą paskyrusio lenkų istoriko Grzegorzo Blaszczyko. Jis įrodo, kad įsivėlė klaida, nes buvo neteisingai perskaitytos ir interpretuotos Žemaitijos vyskupystės įkūrimui skirtos Jono Dlugošo Lenkijos istorijos (XV a. 2-oji pusė) vietos (G. Blaszczyk, Diecezja zmudzka od XV wieku do początku XVII wieku: Ustroj, Poznan, 1993, s. 139-141). Taigi, 1416 m. Kelmė neminima, tačiau tais metais funduojama Kražių bažnyčia ir parapija. Ilgus šimtmečius Kelmė buvo administraciškai jiems pavaldi (1667 m. Kelmės parapija priklausė Kražių dekanatui).

Pirmieji seniausi, patikimesni duomenys yra apie Kelmės bažnyčią – ji pastatyta 1484 m., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero (valdė 1440-1492) valia. Šį faktą pateikia ir komentuoja Blaszczykas: dokumentai, kuriuose fundavimo faktas minimas, yra abejotino patikimumo (min. veik., p. 148; rankraštis su tais duomenimis dabar saugomas Archidieceziniame archyve Varšuvoje). Kita vertus, nors ir nerasdamas tikslesnių žinių, jis tvirtai įsitikinęs, jog Kelmės bažnyčia buvo pastatyta XV a. (min. veik., p. 149). Ji negalėjo atsirasti neegzistuojant didesnei ar mažesnei Kelmės gyvenvietei. Todėl 1484 m. data yra viena iš pirmųjų, tikslesniųjų Kelmės įkūrimui pažymėti.

Pirmosios dokumentuotos miesto istorijos datos yra dar vėlyvesnės: 1511 m. Kelmės gyvenvietė (dvaras?) gauna turgaus teisę ir nuo 1526 m. virsta miesteliu (G. Blaszczyk, min. veik., p. 148); 1512 m. gegužės 16 d. jau seniai stovinčioje bažnyčioje bajoras Albertas Gruzdavičius (jis buvo Kelmės dvaro savininkas) fundavo altorių (Codex Mednicensis seu Samogitiae dioecesis, pars. 1, Roma, 1984, Nr. 114).

Apibendrinimas. Turimi duomenys sako, kad Kelmė nepriklausė seniausioms Žemaitijos XIII-XIV a. gyvenvietėms. Ji buvo iš naujųjų, pokarinių gyvenviečių sluoksnio, kurias po karų su Kryžiuočiais pabaigos, nuo XV a. pradžios kūrė naujus žemių plotus įsisavinantys žemaičiai. Net pats pavadinimas Kelmė apibūdina gyvenvietę, įkurtą nuo medžių išvalytoje vietoje – tai lydiminės žemdirbystės ir naujų žemių kolonizacijos pėdsakai. Reikia pritarti nuomonei, kad XV a. Kelmė jau turėjo būti. Deja, visi pagrindiniai Žemaitijos XV a. istorijos šaltiniai negrąžinamai žuvę.

Sieti Kelmę su 1386 ir 1395 m. minimu Stabkalniu yra neteisinga.

Vienintelė daugiau ar mažiau tikresnė lieka 1484 m. data, kuri galėtų būti laikoma Kelmės pradžia.

Bičiulis.-2001, vasario 17 d.
Grožinė kūryba apie Kelmę
Anė Brydė
Kelmė
Pro rūkanos plutą link savo gimtinės,
Kamanės sparne rainą godą lakdinus,
Akies krašteliu noriu kas kart sugrįžti
Putoja kur vyšnios, alsavimu trykšta.
Asloj – smėlio potėpis, lankas Vilbėno,
Vaikystė čia krykštavo, aitvaru dieną
Linksmai lakdinau, skalsi dalia buvo,
Sūpavo glėbys – plati meilės sėtuvė.
Išgailinu širdgėlą, druska pasūdau,
Paklebinu „klemką“ – pareiti panūdau,
Pastypsau gandru prie pradingusių durų:
Sveika būk, bakūže ir stogo kepure.
Rainosios sparne ilgą kelią lakdinus,
Išmindau mintim praeities juk žolynus.
Nieks vardo neatmena – gyvastys tilę… 
Kalbu: Krašte mano, tau dosus supyliau.
Pro rūkanų plutą, pro atminties pynę
Grįžtu sparnu meilės atgal į gimtinę.
Kražantė sruvena, gyvenimas alma…
Pasauly gražiausia esi, mano Kelme.
ttp://www.fotoskrydis.lt/kelme/
Regina Biržinytė
Mažas miestelis
Jeigu paliksi miestelį ir eisi į pietryčius,
Rasi ten upę ir kriaušę, ir kalvas septynias.
Varva nuo kmynų vakarė rasa, ir tokia
Ramybė, kad girdis, kaip gaudžia
Varpai išlakioj tarsi grafikoj medis bažnyčioje.
Būti sunkiau yra nei kad nebūti.
Būti nepaisant nemeilės, nenoro, nepajėgiant.
Mažas miestelis – mažos
Jo aistros ir apkalbos.
Mažas tarytum scena,
Kur tenka apsieiti be suflerio.
Sutemų slėniai.-V.,1996,p.7
Dvi bažnyčios
O, mažų miestelių žavesy!
Tavy yra kažin ko nepaprasto.
Balta kaip gulbė liuteronų
Bažnyčia savo skaisčiu kuklumu
Ima lenkti raudonąją. Ažūrinis
Jos kryžius miestelio danguj –
Lyg permainų ženklas. Žinau:
Nemaino tikėjo ištikimieji.
Bet ar aš kada turėjau tikrąjį?
Švelni kaip gulbė, ją matėme
Iš tvenkinio, vasarą plaukydamos
Tarp žalių šešėlių. Ji buvo toli
Ir vieniša tarp dunksančių
Blokų. O ši raudona – kaip atkalus žolynas,
Pražydęs rudenį, kai viskas vysta.
Kai viskas taip griežta ir nepakeičiama nelyg tikėjimo
Dogmose.
Sutemų slėniai.-V.,1996,p.8
Pokalbis su Kelme
Aš tavo gatvėm, kaip mažytė, stumdaus,
Bijodama per daug keista atrodyt.
Ir parduotuvės kaip mažytę gundo
Mane bateliais ir nailonu.
Jau šiandien tetos tos, kurias atsimenu
Dar mergaičiukėm su riestom kaselėm.
Ir vežasi jos aukštuose vežimuose
Vaikystės tąsą iš vaikų darželio.
Ir karves pargena, kaip Šimkus rašė,
Jos žino kelią, jų nereikia raginti.
Ir nuovargį iš darbo žmonės nešas.
Kad židiny kaip paraką sudegintų.
O vakarais, kai grindinys atvėsta,–
Visi sugrįžta prie namų gimtų.
Ir vaikštau aš po ramų savo miestą,
Ir daug ką vėl iš naujo atrandu.
Bičiulis.–1974, kovo 30
Tenai, už Kražantės
Žydi bulvės subtiliai taip
Lyg dugne atminties už Kražantės,
Ir vaikiūkščiai iš jų murzini išnyra –
Žiūri blizgančiom akim į pralekiantį motociklą.
Žąsys liūdi prie šulinio.
Kelias vynioja kilpom.
Žydi bulvės ir vėl už Kražantės,
Kaštonai ošia seni, iškėlę kandeliabrus
Tauraus neišsipildančių vilčių sidabro.
Ir vaikai murzini kaip tada... Motociklas nurūksta
                                                               pro šalį,
Plaikstos mergaitės plaukai, pilni valiūkiško
                                                               džiaugsmo.

Bet ne tu su manim, bet ne tu su manim
Šitaip skrieji į atmintį neatsišauksiančią.
Žąsys prie šulinio. Paduos joms gerti.
Vakarėja. Nusitrins tuoj visos ribos.
Violetiškai, baltai, rausvai žydi bulvės.
Nieko nebuvo puikiau už tą grubiai gražų lauką.
Karves gano ilgakojė mergytė, apkabina juodmargės
Kaklą, patikliai kaip Sigutė šiltą karvės snukį prie
                                                    savęs prisitraukia.
Ir tik man nebeliko čia vietos,
Nors taip pat vis dar žydi bulvės
Baltai, rausvai, violetiškai...
Tenai, už Kražantės.-V.,1993,p.10

Mano miestas

Užlipame lyg vasarą berniūkščiai
Ant aukšto kaip džiaugsmas tramplyno.
Linksmas stogų peizažas
Nusidriekia iki horizonto –
Devynių kalvų mieste – per amžius
Esi mano. Čia pilna praeities
Šešėlių, čia senas alyvų krūmas
Mano vaikystę pažino.
Čia siauros ir vingrios gatvės
Manęs pasitikti lyg rankos tiesiasi.
Čia daug yra langų, už kurių
Manęs laukia. Čia atidarau
Balkono duris į erdvę, ir plūsta
Žvaigždės ir aušros į mano
Trečią naktinį aukštą. Čia
Daug yra vandenų, kuriais galima
Plaukti ir plaukti. Čia kada nors
Tapsiu žole ar medžiu, jau sužinojusi,
Kuris tikėjimas buvo tikriausias.
O miestas stovės ir bus iki skausmo
Savas. Kažkam, kas užgims iš jo,
Kunkuliuodamas meile peizažui
Šiam lyg iš žemės gelmių
Išsiveržęs vulkanas.
Taip lengva.-Šiauliai,2006, p.15

Jonas Graičiūnas
Kur Vilbena vilbena

Jei vyksite pro Kelmės dvaro parką,
Jūs aplankykit akmeninę arką –
Tą kraupų bokštą baudžiavų dienos
Prie tvenkinio upelės Vilbenos.
Tų pagarbai, kur rykščių gauti ėjo,
Kadais čia liepų sodintą alėją...
Apžergus kelią, ji dar tebestovi,
Globodama vargdieniams plakti lovį...
Palinkęs kryžius apleistų kapų
Dar tebesergi palaikus grafų...
Bet liaudis baigia jau pamiršt šį kapą,
Kur paslėpė čia paskutinį grafą...
Greit traktorius užars tą rūsį šaltą,
Kad niekad čia grafai neprisikeltų!..
Senukas porino ant savo rėžio:
„Tai buvo tikras ponas!.. – siaubas bėdžių!..
Jei kur prasižengei,– nelauk malonės,
Pats savo rankom plakdavo valsčionis…
Dar ir dabar tūlam pasivaidena,
Praeinančiam nakčia pro bokštą seną...
Gal vėlės užplaktų neranda vietos...
Gal ūbauja naktibaldos pelėdos...
Matau, ir tavo godžios akys trokšta
Išvyst jo dvasią... Ką gi, – lipk į bokštą!
Štai raktas, – ir patirk, ko nepatyrei!..“
Veriu senovę… Girgžda durų vyriai...
Lovys, nuo laiko kirvarpų apdulęs,
Kur plakdavo baudžiauninkus ponulis,–
Lyg egiptiečių sarkofagas miega...
Kontušas kalba, dulkina sermėgą...
Laukais vedžiojus poną kažkada,
Prie sienos glaudžias su gumbais lazda...
Kampe bedarbės rykštės ir grandinės,–
Tai „laisvės“ simboliai grafų gadynės!..
Prie Hipokrenės versmės.-V.,1978, p.329-330

Gediminas Griškevičius
Kelmėje, prie Kražantės

Putoja vandenys žili,
Kražantės užtvanka – gili.
Čia trumpakelniai ir basi
Susirenkam vaikai visi!
Lyg baltaplunksniai žąsinai
Čia nardom, plaukiojam linksmai...
Kai vakaras į pievas krenta,
Tada nurimsta mūs Kražantė.
Ką vaikai galvoja.-Klaipėda, 1991, p.15.
Senosiose Kelmės kapinėse
Aš mąstau kiek karų
Kirchės laikrodis rodė,
Kad neliko
Akmens ant akmens!
Kiek vargų nesuarę
Paliko Noreišių,
Liolių artojėliai!
Kiek klumpelių
Ant slenksčių
Vis laukia
Griežlių vakarais!
O gerieji,
Darbštieji žemaičiai,
Nepavargę Liaudanskio veidai,
Kam jums užrašas
Toks reikalingas:
„Čia ateisim
Ilsėt po darbų“?!
Nepabaigt, anei darbo,
Nei meilės, nei vagos,
Nei džiaugsmų!
– – – – – – –
Už tvoros palei baltą ėriuką
Bėga būsimo
Amžiaus karta.
Komunistinis žodis.-1979,rugpjūčio 30

Juozas Kavaliauskas
Mūsų Kelmė

Balto rūko debesėlis,
Viršum sodų pasikėlęs,
Tarp Vilbėno ir Kražantės,
Susirangęs, pasitempęs.
Stovi, rymo, mąsto, ūžia
Mielą vasarą, žiemužę.
Vykdo misiją nemažą –
Žemės, močios, naštą neša.
Amžių kelią gūdų, ilgą
Čia praėjo daug tautų,
Aisčių ainiai pasiliko –
Jiems žali kalnai patiko.
Vyko kovos žūtbūtinės,
Keitėsi karių šimtinės,–
Tai maskoliai, tai kryžiuočiai
Tavo žemę puolė godžiai.
Tu po baudžiavos pastoliais
Vis linkai, žemaiti broli.
Ir rekrūtuos tarnavai,
Žilą plauką sugavai.
Laisvės rytas tau nušvito,
Bet jis tęsės neilgai,
Kol kaimyno neprašyto
Greit išsitiesė nagai.
Daugel amžių, Kelme, dundi
Prie kalvų ir vandenų;
Gimdai, laidoji, sujungi
Daugel brolių, seserų.
Bičiulis.-1989,rugsėjo 28.

Bronislavas Klimašauskas
Kelmės daina

Čia vingiuoja papieviais Vilbėnas,
Kol ištirpsta Kražantės glėby.
Čia darbais nusruvenusios dienos
Kaip giesmė vieversėlio skambi.

Priedainis
Te ryškiau už žvaigždes
Žiburiais užsidegs
Mūsų Kelmė Kražantės vilny.
Čia mus šaukia laisva
Ir jauna Lietuva,
Ir išliksim per amžius jauni.

Čia nėra, rodos, nieko žalesnio
Už pušyną su eglių skraiste.
Čia ir duona, ir pirmas jos kąsnis,
Ir tautos kankiniai granite.

Priedainis

Čia svečių pasitikti išbėga
Į laukus šviesialangiai namai.
Čia ir darbus, ir kūdikio miegą
Saugo tėviškės kloniai ramiai.
Keturi.-Radviliškis,2003,p.39.

Elena Skaudvilaitė
Kelmė

Kelme, Kelme! Esi ir gražėji
Ir vis trauki savęsp žemaičius.
Aidi gatės, tirštai prigužėję,
Jau nustelbia vabzdžius ir paukščius.
Pilnos įstaigos, aikštės, mašinos.
Kažkodėl pasidaro smagu,
Kai didysis rugpjūčio vežimas
Traukia pilnas suknelių margų.
Ir vienplaukių galvų, ir kepurių;
Kai tame vežime – tu visa,
Tie mieli medinukai ir mūrai,
Obelėlė ir beržo kasa...
Kiek tik reikia lentynose dūnas
(Kitados jos nespėjo primalt
Vandeninis dar tavo malūnas,
Ne vienam pasitaikė išalkt...)
Čia ir vėjų gražiausi vargonai,
Ir vienodai vienodai ramu
Vakarykščiui bedaliui ir ponui
Po Liaudansko akmens gražumu.
Per dienas čia Kražantėje auga
Ir sidabro žuvis, ir vaikai –
Ir tegul tą augimą apsaugo
Tavo žmonės, kuriuos išlaikai. 
Šventa Žemaičių žemė.-V.,1998,p.78-79

Prie Laisvės paminklo Kelmėje

Žmogau, ar jau regi ką laisvė gali?
Kas, jei ne ji, tau leidžia kurti, veikti
Gražiai, mylėti gimtąjį kampelį,
Nuo melui pataikavimo pasveikti?
Žmogau, gerai žinai, kas laisvę gynė?
Ar permąstai, už kiek ji paaukota,
Kai sumušta, sukruvinta Tėvynė
Toli blaškyta ir smurtu kryžiuota?
Žmogau, štai šį paminklą laisvei skyręs,
Kodėl tatai svarbu, teisinga, verta?

„Kas laisvei abejingas, tas tėvynei miręs“,–
Tegul jis perduos iš kartos į kartą.
Bičiulis.-2005, spalio 22, p.2

Idalija Stankienė
Mano miestelis

Seni, apsilaupiusiais dažais, aptriušę nameliai kontrastuoja su tviskančiomis verslininkų reklamomis.Jaunuoliai vakarietiškuose automobiliuose išdidžiai pravažiuoja pro sendaikčių turgelyje besirausiančius inteligentus. Graužia akis nuo senų automobilių dūmų ir nervina prakiurusių duslintuvų graudesys. Gailiomis akimis žvelgia išlepintam vienturčiui nebereikalingas ir išvarytas iš šilto būsto pudelis. Ieško jis maisto šiukšlių konteineryje kartu su renkančiu butelius tokiu pat murzinu ir apšepusiu bedaliu. Erzina vakarais tamsios gatvės, kai nameliai atrodo tokie vieniši, nors juose dar dega žiburys ir gyvena žmonės. Kažkas sugriovė mano miestelio trapų jaukumą ir vis dažniau aplanko sunkios mintys ir blogos žinios, krentančios lyg baltas sniegas ant purvino šaligatvio. Tačiau tai vis dėlto – mano miestelis. Pavargęs, pasenęs, ištiesęs raukšlėtą ranką ir tikintis, kad kažkas nušluostys jo sunkias ašaras, riedančias sukrypusių trobelių langais.
Gyvenimas eina.-Raseiniai, 2004, p.44-45.

Mano miestelis

Tose vietose, kur dabar yra Kelmės miestas, kažkada buvo tankūs, neįžengiami miškai. Juose knibždėjo daug žvėrių ir paukščių, kitokių gyvių. Iš už jūrų marių, kai pritrūko savo žemės, atsikraustė čia gyventi žmonės, kurie miškus iškirto, gyvūnus išnaikino, žemę suarė. Tuo metu Lietuvą valdė kunigaikštis Vytautas Didysis. Kartą važinėdamas po šalį, jis užklydo į šią vietovę, nes žinojo čia esančius tankius miškus. Kunigaikštis buvo aistringas medžiotojas ir manė čia maloniai praleisiąs laiką. Deja, ką pamatė, labai jį pribloškė. Atsisėdo vidury kelmynės ir susimąstė: kodėl žmonės taip pasielgė ir kaip užglaistyti padarytus sopulius. Sugalvojo pastatyti pilį, aplink kurią ir išaugo miestelis, pavadintas Kelme.
Sušildysiu likimą aš delnuos...-Kėdainiai,2005,p.31.

Kražantės ir Vilbėno meilė

Linksmai tekėjo gražuolė Kražantė tarp žalių kalvų: pakrantėse kvepėjo ievos, kukavo gegutės, jos vandenyse žydėjo daug vandens lelijų. Bet vieną pavasario dieną sužinojo Kražantė apie netoliese tekantį Vilbėną ir ėmė klausinėti atskrendančių paukštelių, koks jis: ar sraunus, ar tyras jo vandenėlis... Prisiklausiusi daug pagiriamųjų žodžių, pamilo Kražantė Vilbėną ir ėmė blaškytis jo ieškodama. Tose vietose ir pasidarė Kražantės vingiai, kilpos. Kartais, kai Kražantė pavargusi sustodavo ir imdavo dūsauti, atsirasdavo gražios salos. Pagaliau Kražantė surado savo svajonių išrinktąjį, kuriam ji taip pat labai patiko. Ir įsiliejo Vilbėnas į Kražantę, pažadėjęs amžiną meilę ir draugystę, pagalbą plukdant savo vandenis į Dubysą.
Sušildysiu likimą aš delnuos...-Kėdainiai,2005,p.29.

Pavasaris
Ir štai Pavasaris – jaunasis karalaitis ateina laukais, upėmis, miškais ir pievomis, ragina paukščius čiulbėti, o gėles – žydėti, pilkam dangui matuoja žydrą apdarą su mažais baltais lopinėliais – debesėliais, pievas rengia žaliai, kol galų gale pavargęs priglūsta, nusvarina galvą prie sraunios Kražantės užtvankos ir išsklaido, išnešioja paskutinius ledus. Kartais šis paslaptingas karalaitis pakildavo iš Kražantės, panašus į miglą, ir apglėbdavo savo apsiaustu viską, išbarstydamas rasos deimantus. Paskui jam saulutė pamodavo savo šypsančiu spindulėliu ir nusivesdavo į netoliese augantį parką, meiliai pabučiuodavo ten augančius ąžuoliukus, berželius – visus medžius. Pribrendę jų pumpurai šyptelėdavo ir išskleisdavo gležnus lapelius, parodydami, kad gamtoje ir sieloje sąstingis subyrėjo į trupinėlius. 
-Bičiulis.-2003,kovo 12, p.5

Vladas Šimkus
Kelmė

Greičiau mes augam negu sodai.
Su savo iškabom, istorijom
Mokyklinėm – tu pasirodai
Kaip ištrauka iš „Tomo Sojerio“.
... Aš parvažiuoju. Kiek jau kartų –
Tarytumei į mano atmintį –
Parvaro iš ganyklos karves
Malūno ir Tarybų gatvėmis!..
Nuo kapinių ateina prietema.
Vaikai „palendrį“ žaisti ima
Ir dėl kiekvieno taško rėkauja,
Lyg žemės lemdami likimą.
Per dešimt metų štai kas būna:
Žiūrėki, jie tave išgąsdina.
Ir dunda jų balsai lyg būgnai,
O veiduose – nė ženklo strazdanų.
Žiūrėki, „Ižais“ važinėja,
Paskendę dulkėse ir dūmuos.
Jie – šturmanai ir inžinieriai.–
Per dešimt metų štai kas būna!..
Ir, neišgirsta lig šiolei,
Esi lopšys, kurį paliekame.
Atleisk, jei sunkiai mus nešiojai,
Atleisk, už tuos, kurie kalėjime.
Tava dalia tauri ir aiški.
Tokia ir būk – viena iš šimto.
Vaikų žaidimams duoki aikštę
Ir ligi soties – pieno šilto!
Nusileisk, dangau, ant žemės.-V.,1982,p.50-51.