Užvenčio krašto gyvenvietės ir jų pavadinimai

Gegužės 3 d. Užvenčio bibliotekoje Laurynas Giedrimas, Šiaulių universiteto studentas, pristatė pranešimą „Užvenčio krašto gyvenvietės ir jų pavadinimai“. Pranešimo klausėsi gausus būrys Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos moksleivių, kuriuos atlydėjo mokytoja Irena Zalepūgienė.

Kiekvienas žemės lopinėlis, kiekvienas upelis ar kalva turi savo vardą. Deja, šiandien daug tokių vardų jau yra visiškai pamiršti arba pasikeitę. Siekiant išsaugoti dar neprarastus ir iš naujo atrasti pamirštus vietovardžius, Seimas 2019-uosius metus paskelbė Vietovardžių metais.

Pasak L. Giedrimo, Užvenčio seniūnijoje yra daug įvairaus dydžio ir tipo gyvenviečių. Deja, nemaža dalis gyvenviečių šiandienos nesulaukė, o su jomis užmarštin nugrimzdo ir jų vardai. Tačiau daug informacijos apie išnykusius kaimus ir jų pavadinimus išliko įvairiuose archyviniuose šaltiniuose, bet gana dažnai jau yra sunku atsekti, kur buvo viena ar kita minima gyvenvietė ar vietovė. Taip pat pastaruoju metu Žemaitijoje miestelių ir kaimų bendruomenės imasi iniciatyvos ir gyvenvietės pradžioje ar pabaigoje įamžina žemaitišką gyvenvietės pavadinimą. Jau keletą metų L. Giedrimas domisi gimtojo Dangvietų kaimo pavadinimu ir jo kilme. Pavadinimą būtų galima kildinti iš 1789 m. kaime gyvenusio bajoro Simono Dangoveckio (Szymon Dangowecki) pavardės. Lenkų kalba rašytiniuose šaltiniuose kaimas yra vadinamas Dągwiaty arba Dongwiaty. Tad tikėtina, kad kaimo pavadinimas kilo iš lenkiškos bajorų Dangoveckių pavardės. XIX a. pab.–XX a. pr. Dangvietų kaimas greičiausiai buvo vadinamas Dungvytais (Dungvītā), bent jau taip savo kūryboje gyvenvietę yra pavadinusi garsi rašytoja Šatrijos Ragana. Dabar vietos žmonės kaimą žemaitiškai dažnai vadina arba Dungvietā, arba Dangvietā, tad yra net trys žemaitiški Dangvietų kaimo pavadinimo variantai. Vieną (o gal visus) iš jų pasirinkus, būtų galima prie įvažiavimo į kaimą įamžinti, kaip kad tai yra padariusi Luokė ar Ožtakių kaimas prie Varnių. O štai nuo bajorų Gedvilų giminės pavardės kilo ir Gedvilų kaimo pavadinimas, o Šemetos galimai buvo Šemetiškių kaimo „krikštatėviai“.

Laurynas teigė, kad itin daug jau pamirštų vietovardžių slypi įvairiuose dokumentuose. Ne išimtis net ir metrikų knygos. Labai daug nežinomų vietovardžių pavyko atrasti 1802–1827 m. Užvenčio RKB metrikų knygoje. Tačiau kol kas visiškai neaišku, kur buvo toje metrikų knygoje minimi Bajoriškės, Baublaukio, Monkiškės, Šiliškės, Žvirblaukio ir kiti kaimai. Metrikų knygoje minimus Apidemio ir Kuišių (Kuisių) kaimus pavyko nustatyti kitų dokumentų pagalba. Apidemio gyvenvietė greičiausiai buvo kažkur netoli Bambalų kaimo ir priklausė Kolainių karmelitų vienuolynui (vėliau Kolainių valstybiniam dvarui). Kuišių (Kuisių) kaimo vietą pavyko nustatyti žymiai tiksliau. Ši gyvenvietė gyvavo iki 1821 m. netoli nuo dabartinio Užgludžio, kuomet Kolainių karmelitų vienuolyno prioras Feliksas Pakulevičius nusprendė į kaimo vietą perkelti Gaušiūnų palivarką ir vietovę pavadinti Zacyža. Taip 1821 m. Kuišių (Kuisių) kaimo vietoje buvo įkurtas Zacyžos palivarkas.

Išlikęs gausus Kolainių karmelitų vienuolyno archyvas yra tikras vietovardžių lobynas. Nemažos apimties 1790–1835 m. Gaušiūnų palivarko ir Kolainių karmelitų vienuolyno dokumentų segtuve pavyko aptikti lapelį, ant kurio yra surašytos vietovės, priklausiusios Gaušiūnams. Taip pat šalia jų yra parašyta ir data, matyt, reiškianti, nuo kada ta vietovė Gaušiūnams priklausė. Pagal atrastąjį dokumentą kažkur Kolainių karmelitų vienuolyno žemėse buvo ir Zalepūgaičių kaimelis (Zielepugaycie), tačiau tiksli vieta nėra žinoma. Įdomus sutapimas, kad Zalepūgaičių gyvenvietės pavadinimas yra labai panašus į renginyje dalyvavusios ilgametės Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos geografijos mokytojos I. Zalepūgienės pavardę.

Pranešimo klausytojai sužinojo, kad kai kurie vietovardžiai dokumentuose buvo labai ,,sulenkinami”. Pavyzdžiui, Kolainių miestelis lenkiškai buvo rašomas Chwałojnie, o Luokė buvo vadinama Łukniki. Tačiau kiti vietovardžiai buvo rašomi žemaitiškai. Pavyzdžiui, Kolainių vienuolynui priklausęs Kietkalnis dokumentuose yra rašomas Kitkalnie, o žemaitiškai yra vadinamas Kītkalniu. Dvarviečių kaimas dokumentuose yra rašomas kaip Dwarwiczie, o žemaitiškai kaimas vadinamas Dvarvitēs arba Dvarvičēs. Tad dokumentai išsaugojo ne tik jau išnykusius vietovardžius, bet ir dabar žinomų vietovardžių archaiškas žemaitiškas formas.

Išklausę pasakojimo apie vietovardžius, pasidaliję savo žiniomis apie jų kilmę, visi susirinkusieji žemėlapyje ieškojo dažniausiai vartojamų vietovardžių. Renginio pabaigoje visiems buvo palinkėta mylėti ir gerbti savo gimtąją kalbą, domėtis, rinkti savo kaimo vietovardžius, kuriuose atsispindi kaimo istorija.

Regina Karpienė, Užvenčio biblioteka