Užvenčio krašto dvarai ir jų kilmingieji

Užvenčio bibliotekoje Šiaulių universiteto studentas, buvęs Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos mokinys, Laurynas Giedrimas pristatė pranešimą „Žemaitija XIX a. I pusėje: Užvenčio krašto dvarai ir jų kilmingieji“. Kartu su pranešėju atvyko ir prof. dr. Rita Regina Trimonienė, kuri bibliotekai padovanojo knygą „Kultūrinės atminties kaita ir lokalinė istorija“ (2009) ir kompaktinį diską „Senosios Kelmės ir Pakruojo rajonų kaimų kapinės“ (2015). L. Giedrimo pranešimo klausėsi ne tik gausus būrys bibliotekos skaitytojų, bet ir Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos moksleiviai, kuriuos atlydėjo mokytojos J. Maziliauskienė ir I. Zalepūgienė.

Pasak L. Giedrimo, Užvenčio kraštas buvo ir yra Žemaitijos dalis, todėl šis pranešimas yra skirtas Žemaitijos metams paminėti. Užvenčio kraštu šiandien galima pavadinti Užvenčio seniūniją, tačiau XIX a. I pusėje neabejotinai Užvenčio krašto teritorija sutapo su Užvenčio Romos katalikų parapijos teritorija, nes anuomet parapija paprastam provincijos žmogui buvo svarbus teritorinis vienetas. 1836–1861 m. laikotarpiu Užvenčio parapiją būtų galima suskirstyti į maždaug 12 įvairaus dydžio bajoriškų ir bažnytinių valdų.

Pranešime buvo aptariami Kentralių, Guravos, Užvenčio, Dvarčiaus, Čiotiškių, Užvarmio, Želvių, Spyglių ir Šlumpių dvarai. Kentralių dvarą aptariamuoju laikotarpiu valdė Engelbertas Andrijauskas. Užvenčio dvaras dar nuo 1820 m. priklausė kunigaikščių Druckių-Liubeckių giminei, bet jie dvare negyveno, todėl dvarą valdė Druckiams-Liubeckiams atsiskaityti turėję valdytojai. Spyglių dvarą valdė Liucijonas Smigelskis, kuris dvare gyveno kartu su savo žmona Salomėja, dukra Elena ir nevedusiu broliu Konstantinu. Šlumpių dvaras tuomet priklausė Domaševičių giminei. Ferdinandui Domaševičiui mirus, dvarą valdė jo dukra Sofija Bilevičienė, o dvarui priklausęs Gudeliškių kaimas buvo F. Domaševičiaus našlės žmonos nuosavybė. Užvenčio parapijos dvarininkai, krikštydami savo vaikus, kartais į krikštatėvius kviesdavo daugiau negu vieną porą krikštatėvių ir naujagimiui suteikdavo net tris vardus. Tačiau taip elgėsi ne visi dvarininkai. Be dvarininkų, Užvenčio krašte dar gyveno smulkiųjų bajorų žemvaldžių, činšinių ir bežemių tarnybinių bajorų. Visų šių trijų grupių bajorų buvo žymiai daugiau negu dvarininkų, tačiau gausiausia buvo činšinių bajorų grupė. Vienoje vietoje jie labai ilgai negyvendavo – migruodavo iš kaimo į kaimą, iš parapijos į parapiją, tai vienur, tai kitur išsinuomodami valstietiško tipo ūkį. Smulkieji bajorai dažnai bažnyčiose tarnaudavo vargonininkais ir zakristijonais. Daugiausiai smulkiųjų bajorų gyveno Dvarvičių (Dvarviečių), Gedvilų ir Kuršų kaimuose. Tuo tarpu Brauzguose, Daugėnuose, Gedruikiuose, Minupiuose, Rūdiškiuose, Sarakiškiuose, Ušnėnuose, Užberžynyje, Vaišlaukyje ir Žeberiuose smulkiųjų bajorų gyveno labai mažai. Kolainių miestelyje smulkiųjų bajorų buvo daugiau negu Užventyje.

Susirinkusiems pranešėjas pateikė įvairių faktų ir apie bajorų gyvenimą. L. Giedrimas teigė, kad bajorai vyrai 1836-1861 m. dažniausiai tuokėsi vidutiniškai sulaukę 32 metų ir 6 mėnesių, o moterys 25 metų ir 8 mėnesių. Daugiausiai santuokų 1836-1861 m. būdavo sudaromos sausio, vasario, spalio ir lapkričio mėnesiais. Dažniausiai bajorai 1836-1861 m. savo sūnums suteikdavo Juozapo, Antano, Jono, Pranciškaus ir Aleksandro vardus, o mergaitėms – Onos, Karolinos, Anelės ir Marijonos vardus. Kartais bajorai savo vaikus pavadindavo ir neįprastais vardais. Pavyzdžiui, bajorai Bonifacas ir Karolina Juknevičiai iš Palonių 1840 m. gimusį sūnų pavadino Hermenegildu, o Tadas ir Monika Liubavičiai iš Kolainių 1836 m. savo dukterį pavadino Balbina Marijona. Neretai Užvenčio krašto smulkieji bajorai tuokdavosi su valstiečiais ir juos kviesdavo būti savo vaikų krikštatėviais. Bajorai, ypač smulkieji, gana dažnai būdavo neraštingi, tačiau raštingų bajorų buvo. Pavyzdžiui, Užvarmio kaimo bajorai Jonas ir Julija Golšanskiai raštingi buvo abu. Beje, Julija Golšanska savo parašu patvirtino 1836 m. kovo 14 d. žemės sklypo dokumentą ir tai reiškia, kad anuomet buvo ne tik moterų, kurios mokėjo rašyti, bet ir moterų, kurios kartu su savo sutuoktiniu net pirko žemę.

Bibliotekoje – tai jau trečiasis toks renginys, kuriame dalinamasi istorinėmis įžvalgomis apie Užvenčio apylinkes ir jos gyventojus. Šį kartą susirinkusieji sužinojo apie XIX a. I pusės Užvenčio krašto dvarus ir bajorus. O kad gautos žinios nebūtų pamirštos, kiekvienam dalyviui L. Giedrimas dovanojo savo sukurtus plakatus „1836-1861 m. Užvenčio parapijos dvarai ir kai kurių bajorų herbai“ ir „Užvenčio parapijos bajorų parašai“.

Regina Karpienė, Užvenčio biblioteka