Knyga apie išvirkščią romantikos pusę

Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje Klaipėdos dramos teatro aktorius ir režisierius Kęstutis Macijauskas kartu su Jurbarko K. Glinskio teatro aktoriumi Vytautu Bacevičiumi pristatė antrąją savo knygą „Šordinas“. Pirmoji autoriaus novelių knyga „Debesų žuvys“ praėjusiais metais apdovanota Juozo Paukštelio literatūros premija.

K. Macijauskas paatviravo, kad knygą „Šordinas“, kaip ir pirmąją, parašyti įkvėpė dienoraštis, tik šį kartą rašytas ne mokyklos laikais, o per kelis mėnesius, praleistus taigoje, Permės srityje esančiame Šordino kaimelyje. Į šį kaimelį jis buvo nuvykęs 1993-aisiais – laukinio kapitalizmo laikais. Menai tuo metu Lietuvos žmonėms nelabai rūpėjo, tad teatro scenoje aktorių kartais būdavo daugiau nei žiūrovų salėje. Kartą draugas papasakojo, kad kauniečiai „biznieriai“ ieško žmonių, kurie norėtų važiuoti į Permės sritį supirkinėti grybų. Aktorių sugundė ne tik pažadėtas 1000 Vokietijos markių uždarbis, bet ir galimybė nuvykti į taigą ir pajusti romantiką, apie kurią buvo skaitęs ne vienoje knygoje. 

Šordinas – tremtinių įkurtas kaimelis, į kurį 1945 m. pradėti tremti vokiečių nelaisvėje buvę rusų kareiviai, ukrainiečiai, totoriai, lietuviai. Gyvenimas varganuose barakuose, badas, karštos vasaros ir jau rugsėjo mėnesį prasidedančios šaltos žiemos, sunkūs miško kirtimo darbai – tokia buvo tremtinių kasdienybė ir daugybės mirčių priežastis. 

Apsigyvenę Šordine ir verslo pradžiai gavę 2 milijonus rublių, Kęstutis kartu su partneriu ėmėsi darbo – supirkinėti voveraites ir baravykus. Vasara tais metais buvo labai karšta, tad baravykai buvo sukirmiję, beliko pirkti voveraites ir jas sūdyti statinėse.  Vietiniams gyventojams atsirado gera galimybė užsidirbti, nes už kilogramą voveraičių lietuviai mokėdavo po 500 rublių, kai pensija tuo metu buvo tik 13–18 tūkstančių rublių. Pagyvenus dvi savaites mažame taigos kaimelyje, trobelėje be radijo ir televizoriaus, romantika išblėso, ėmė kankinti rutina. Vienintelės pramogos – retkarčiais apšiurusioje salėje rodomas kinas ar vykstantys šokiai. 

K. Macijauskas sakė, kad parašyti šią knygą įkvėpė noras atskleisti vietinių taigos gyventojų mentalitetą, kuriam būdingas fatalizmas, noras, kad kažkas „iš viršaus“ nurodytų, ką reikia daryti, kaip reikia gyventi. Knygoje yra daug keiksmažodžių ir daug degtinės, nes toks buvo gyvenimas. Tuo pačiu kiekvienas sutiktas Šordino gyventojas turėjo savo charakterį, savo pasaulėžiūrą, buvo patyręs įvairių gyvenimo nuotykių. Per tuos keletą atkampiame kaimelyje praleistų mėnesių jie išgirdo tokių istorijų, kad gaila buvo jų neužrašyti. Pasak autoriaus, ši knyga nėra dokumentinė, tai grožinės literatūros kūrinys, kuriame yra ir nelaimingos meilės linija, ir kitų „išmislų“, tačiau jis stengėsi nemeluoti – realistiškai perteikti ten tvyrojusią atmosferą ir žmonių portretus, rūstų gamtos grožį.

Virginija Navikienė,
Žemaitės viešoji biblioteka