Kada įkurta Kelmė?

Kelmė 

Iki šiol esame girdėję ir skelbę įvairių faktų bei versijų apie Kelmės įkūrimo ir jos paminėjimo istoriniuose šaltiniuose datą, apie šio vietovardžio kilmę. Šioms dvejonėms išsklaidyti ar patvirtinti rajono savivaldybė kreipėsi į Lietuvos istorijos institutą ir gavo istorijos mokslų daktaro Artūro Dubonio mokslinį paaiškinimą, su kuriuo čia supažindiname.

Dr. Artūras Dubonis
(Lietuvos istorijos institutas)

 Senesnėje mokslinėje literatūroje   galima užtikti, kad Kelmė pirmą kartą paminėta 1295 m. Kymel, Kimel vardu Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ (ji baigiama 1330 m.). Netikusią išvadą net nekomentuodamas atmetė Antanas Salys (Die žemaitischen Mundarten [Žemaičių tarmės], Tauta ir žodis, Nr.6, 1930, p. 217), o lietuviškojo Kronikos vertimo leidėjas ir komentatorius Romas Batūra įtikinamai įrodė, kad a) Kimel buvo prie Nemuno, b) ir tai gali būti dab. Kaimelio kaimas Šakių rajone (Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, Vilnius, 1985, p.419-420).

Gana plačiai yra įsigalėję tvirtinimai, kad Kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose (XIV a. pabaiga – XV a. pradžia) minima vietovė Stabuncaln (1386 m.), Stabekalne, Stabecalmes (1395 m.) buvo dab. Kelmės apylinkėse ir galėtų būti laikoma pirmu gyvenvietės paminėjimu. Kelių aprašymo parengėjas leidybai ir komentatorius Theodoras Hirschas 1863 m. pirmasis šią gyvenvietę susiejo su Kelme (Scriptores rerum Prussicarum, t. 2, Leipzig, 1863, p.669, 676-676). Vėliau juo sekė ne vienas istorikas, iš žymiausių paminėtinas Henrykas Lowmianskis (Studija nad początkami spolecznstwa i panstwa litewskiego, t. 2, Wilno, 1932, p. 94, 1 išnaša). Kalbininkas A. Salys irgi buvo tokios nuomonės, manė, kad vardas Kelmė išsirutuliojo iš Stabkelmės (A. Salys min. veik., p. 235-236). Šios lokalizacijos argumentus labai susilpnino Vaclovo Biržiškos tyrimas, kuriuo Stabkalnio pasiūlyta ieškoti į rytus nuo Viduklės, Raseinių apylinkėse, gal net iki Lyduvėnų (V. Bižiška, Kryžiuočių keliai į Lietuvą XV amž., Praeitis, t. 1, Kaunas, 1930, p. 45-47, 52-53). Todėl Kelmės praeitį susieti su sunkiai surandama XIV a. pabaigos vietove Stabkalniu būtų moksliškai neatsargu. Minėtas, vienas iš geriausių Lietuvos XIV-XV a. pradžios šaltinių, labai tiksliai žinojo vietoves ir jas gan tiksliai aprašė. Daugelis išliko iki šiol. Todėl Kelmės vardas neatsitiktinai nepakliuvo į vardijamų gyvenviečių sąrašą – tokios galėjo dar nebūti.

Įvairioje literatūroje dažnai minima 1416 m. Kelmės bažnyčios fundavimo data, taigi, ir pirmoji tikra žinia apie miestą. Ji atkeliavo iš vyskupo Motiejaus Valančiaus, istorijos (Žemaitiu viskupiste, dalis 1. Vilnius, 1848, p. 43). Kadangi tai yra dokumentais nepagrįsta informacija, todėl buvo atidžiai išnagrinėta Žemaičių vyskupystei didžiulį darbą paskyrusio lenkų istoriko Grzegorzo Blaszczyko. Jis įrodo, kad įsivėlė klaida, nes buvo neteisingai perskaitytos ir interpretuotos Žemaitijos vyskupystės įkūrimui skirtos Jono Dlugošo Lenkijos istorijos (XV a. 2-oji pusė) vietos (G. Blaszczyk, Diecezja zmudzka od XV wieku do początku XVII wieku: Ustroj, Poznan, 1993, s. 139-141). Taigi, 1416 m. Kelmė neminima, tačiau tais metais funduojama Kražių bažnyčia ir parapija. Ilgus šimtmečius Kelmė buvo administraciškai jiems pavaldi (1667 m. Kelmės parapija priklausė Kražių dekanatui).

Pirmieji seniausi, patikimesni duomenys yra apie Kelmės bažnyčią – ji pastatyta 1484 m., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero (valdė 1440-1492) valia. Šį faktą pateikia ir komentuoja Blaszczykas: dokumentai, kuriuose fundavimo faktas minimas, yra abejotino patikimumo (min. veik., p. 148; rankraštis su tais duomenimis dabar saugomas Archidieceziniame archyve Varšuvoje). Kita vertus, nors ir nerasdamas tikslesnių žinių, jis tvirtai įsitikinęs, jog Kelmės bažnyčia buvo pastatyta XV a. (min. veik., p. 149). Ji negalėjo atsirasti neegzistuojant didesnei ar mažesnei Kelmės gyvenvietei. Todėl 1484 m. data yra viena iš pirmųjų, tikslesniųjų Kelmės įkūrimui pažymėti.

Pirmosios dokumentuotos miesto istorijos datos yra dar vėlyvesnės: 1511 m. Kelmės gyvenvietė (dvaras?) gauna turgaus teisę ir nuo 1526 m. virsta miesteliu (G. Blaszczyk, min. veik., p. 148); 1512 m. gegužės 16 d. jau seniai stovinčioje bažnyčioje bajoras Albertas Gruzdavičius (jis buvo Kelmės dvaro savininkas) fundavo altorių (Codex Mednicensis seu Samogitiae dioecesis, pars. 1, Roma, 1984, Nr. 114).

Apibendrinimas. Turimi duomenys sako, kad Kelmė nepriklausė seniausioms Žemaitijos XIII-XIV a. gyvenvietėms. Ji buvo iš naujųjų, pokarinių gyvenviečių sluoksnio, kurias po karų su Kryžiuočiais pabaigos, nuo XV a. pradžios kūrė naujus žemių plotus įsisavinantys žemaičiai. Net pats pavadinimas Kelmė apibūdina gyvenvietę, įkurtą nuo medžių išvalytoje vietoje – tai lydiminės žemdirbystės ir naujų žemių kolonizacijos pėdsakai. Reikia pritarti nuomonei, kad XV a. Kelmė jau turėjo būti. Deja, visi pagrindiniai Žemaitijos XV a. istorijos šaltiniai negrąžinamai žuvę.

Sieti Kelmę su 1386 ir 1395 m. minimu Stabkalniu yra neteisinga.

Vienintelė daugiau ar mažiau tikresnė lieka 1484 m. data, kuri galėtų būti laikoma Kelmės pradžia.

Bičiulis.-2001, vasario 17 d.