Vyšnios sakų skonis

Pagrindinė Inutės Onos Litvinaitienės naujo romano „Vyšnios sakų skonis" veikėja Renė ateina iš kitos „Dvi vieno gyvenimo valandos" autorės knygos. Atrodo, nieko įdomaus – mažutė užaugo, sukūrė šeimą, gyveno, kaip tūkstančiai moterų Lietuvoje, tų, kurios ne tik matė, bet ir jautė karo padarinius tiek buityje, tiek ir sieloje.

Tačiau karo padariniai darė savo. Todėl pokario karta, dabar Lietuvoje jau nužengianti nuo pjedestalo, buvo kitokia – amžinos meilės, gryno prisirišimo, besąlygiško pasiaukojimo, didžiųjų žmogiškųjų vertybių įsikūnijimo ir nuostabaus paprastumo karta. Jai dar nereikėjo tuščiagarbiško aukso blizgesio. Ji dar mąstė kitaip, nes rentė namus iš gimtojo miško medžių.

Romane „Vyšnios sakų skonis" Renė palaidoja vyrą. Nykios vienatvės jausmas mirtinai žaloja. Atrodo, jau Renė nebeatsities, jau sulaužyta kris, tačiau didysis sielvartas išgrynina sugebėjimą mąstyti ir suteikia jėgų. Nežinia, kas pasakė, bet kažkada būtinai turėjo būti pasakyta, jog viską reikia prarasti, kad iki kaulo smegenų suprastum gyvenimo prasmę ir savo paties misiją šitame pasaulyje. Taip atsitinka Renei.

Bet čia ne pabaiga. Renės gyvenimas tęsis kituose pasakojimuose, kurių pavadinimo autorė dar negarsina.