Cieksas Žalbungis ir Kita Jūra pristatė dviejų sielų pjesę „Šermukšnuogė“

Kovo 3-osios pavakarę į Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešąją biblioteką poezijos gerbėjai susirinko sutikti 2022-ųjų metų pabaigoje Ciekso Žalbungio bei Kitos Jūros išleistą dviejų sielų pjesę „Šermukšnuogė“.

Vakarą pradėjo poetų bičiulė, Kelmės PRC literatų klubo „Be rėmų“ vadovė Dalia Griškevičienė. Kita Jūra (tikrasis vardas – Rita Japkevičienė) – poetė ir prozininkė, Radviliškio literatų klubo „Jonvabalis“ bei Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė. Ji kuria ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Cieksas Žalbungis (Gaudentas Kurila) – poetas, literatūrinės svetainės www.zaliazole.lt moderatorius, atsakingas už tarmišką kūrybą. Jis sudarė tarmišką knygą „Bundanti versmė“, išleido eilėraščių ir fotografijų knygą „Netirpstantis“. Po trumpos pažinties vakaro svečių kūrybą pristatė bibliotekos darbuotojos Nijolė ir Virginija – jos skaitė Ciekso Žalbungio ir Kitos Jūros eiles.

Tik nutilus poetiškai įžangai D. Griškevičienė ėmė kamantinėti knygos autorius. Pirmiausia jai kilo klausimas, kodėl Ritos slapyvardis – Kita Jūra? Kūrėja prisipažino, kad šis vardas kilęs nuo mamos, kuri gyveno Tauragės rajone. Kartą, kitame Jūros upės krante, ji išvydo berniuką ir tada gimė pirmieji gražūs jausmai. Tam berniukui Ritos mama skyrė eiles, tačiau nenorėjo būti atpažinta, todėl simboliškai pasivadino Jūra. Rita norėjo pasivadinti „Antra Jūra“, tačiau rašytojo Vlado Burago pasiūlymas buvo geresnis – ji tapo „Kita Jūra“. Pirmoji jos išleista knyga buvo „Tamsos užkalbėjimas“, kuri, anot pačios autorės, dabar atrodo kaip „brošiūrėlė“, bet tuo metu buvo tarsi mažas stebuklas. Dar dvi knygas Kita Jūra išleido kartu su mama. Be minėtų kūrinių, Kitos Jūros bibliografijoje – ir knygos vaikams.

Gaudentui jo slapyvardį padiktavo gimtojo Švenčionių krašto tarmė ir paties autoriaus kūryba. Jis prisiminė situaciją, kuomet kartą, sėdint mokyklos suole, kartu su „suolioku“, lietuvių kalbos mokytojas pavadino juos „cieksais“, nes jie kalbėdami „ciksi“, o kai viename eilėraštyje atsirado žodis „žalbungiuoja“, tada ir gimė Cieksas Žalbungis.

Vis tik šio susitikimo esmė – pažinti kūrėjus ne kaip atskirus vienetus, bet kaip nedalomą, vienas kitą papildantį, tandemą. D. Griškevičienei paklausus, kaip prasidėjo jų bendradarbiavimas, Rita atsakė, kad jiedu susipažino Saudarge, kūrėjų susitikime. Pažintis buvo netikėta. Tokiuose susitikimuose susirenka „penkiasdešimt moterų ir penki vyrai“ – nekyla mintis kažko tikėtis. Visgi po susitikimo pasipylė žinutės vienas kitam. Judviejų draugystė pirmiausia pavirto į „Naktinraščius“, o jų tęsinys – „Šermukšnuogė“. Tai dviejų sielų pjesė, gimusi tarsi eilėmis atsakant vienas kitam, kaip pokalbyje. Gaudentas atviravo, kad tikriausiai niekas šios pjesės nepaskaitys taip, kaip ji turi skambėti, nes tik jie patys žino, kur padėti kablelį, o kur reikia pauzės ar daugtaškio.

Po pasikalbėjimo žiūrovai išgirdo eiles pačių autorių lūpomis. Skambant lyriškai muzikai, ekrane bėgant Gaudento užfiksuotoms akimirkoms, nejučia žiūrovai išklausė visą „Šermukšnuogę“.

D. Griškevičienė pastebėjo, kad poetai ne tik geri kūrėjai, bet dar ir puikūs artistai. Rita rodė jausmą, švelnumą, iš tiesų, tarsi banguojanti jūra. Skaitant Gaudentui, atsirado „cieksas“, vyriška intonacija ir tvirtumas. Besibaigiant susitikimui su išleista bendros kūrybos knyga Gaudentą ir Ritą sveikino bičiuliai, Kelmės krašto kūrėjai.

Živilė Gerčienė, Žemaitės viešoji biblioteka 
Rolando Kančausko nuotraukos