Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos sąjunga su Lenkija

„Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos sąjunga su Lenkija“ - istorinis Sofijos Viktorijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė (Sophte Victoria Choiseul- Gouffier) romanas.

„Kunigaikštis niekindavo tuščias kalbas, kvailus skundus, kuriais kai kurie pernelyg uolūs valdiniai vargindavo jo ausis. Jis buvo pernelyg didis, kad keršytų už asmeninius Įžeidimus, nedvejodamas pamiršdavo nuoskaudas, buvo linkęs ne bausti, o paprasčiausiai nekreipti dėmesio. Dar daugiau, kunigaikštis atleisdavo visiems, kurie iš baimės, dėl susiklosčiusių aplinkybių ar dėl savo silpnumo tapdavo jo priešais, bet jiems atleidęs tuo Besididžiuodavo. Atlaidumas buvo jo kilnios sielos poreikis ir, jo nuomone, svarbiausia valdovo dorybė?“

„Jadvyga žvilgtelėjo į Jogailą ir to žvilgsnio pakako, kad išsisklaidytų blogi įtarimai, nevalingai knibždėję jos sąmonėje. Užuot išvydusi labai bjaurų kunigaikštį, kokį įsivaizdavo jį esant, pamatė dar gana jauną, gražiai nuaugusį, vyriškų veido bruožų vyrą. Jo veide atsispindėjo gerumas, o juodos akys buvo labai švelnios ir malonios. Jos ir negalėjo būti kitokios, nes susižavėjusios žvelgė į Jadvygą! Žavingos kunigaikštytės paveikslas pakerėjo Jogailą taip, kaip graži pavasario diena pakeri šiaurės šalių gyventojus, išvargintus ilgos žiemos. Susi¬jaudinęs Jogaila žengė prie Jadvygos. Ji pakilo iš sosto ir ištiesė jam virpančią ranką.“