Nerimo sąvoka. Paprastas psichologinis samprotavimas apie gimtosios nuodėmės dogmatinę problemą

„Teigti, kad nerimas yra sutrikimas, tėra tik proziška kvailystė. Čia nerimas turi tą pačią reikšmę, kokią prislėgtumas įgyja gerokai vėlesniu momentu, kai laisvė, perbėgusi savo visas netobulas istorines formas, giliausiame supratime grįžta prie savęs.“

„Nerimo sąvoką“ Kierkegaardas savo lėšomis išleido 1844 metais, birželio 17 dieną Vigilius Haufniensis slapyvardžiu. Haufniensis – lotyniškas Kopenhagos pavadinimas, o vigil – greičiau ne stebėtojas, o sargas, prižiūrėtojas, sargybinis, kuris ne spokso, o saugo. Pradžioje Kierkegaardas buvo numatęs leisti „Nerimo sąvoką“ ir „Filosofinius trupinius“ savo vardu. Tačiau paskutinę minutę „Nerimo sąvoka“ „parašo“ Vigilius Haufniensis.

Kierkegaardo darbų korpuse „Nerimo sąvoka“ išsiskiria keliomis savybėmis. Turinio prasme, „Nerimo sąvoka“ žymi perėjimą nuo „Arba, arba“, „Baimės ir drebėjimo“ prie „Ligos mirčiai“: čia tolstama nuo asmeninių išgyvenimų aktualizavimo prie labiau abstraktaus žmogaus supratimo. Nors ir „Filosofiniai trupiniai“ ir „Nerimo sąvoka“ žymi Kierkegaardo atitolimą nuo asmeninių temų, visgi, kartu su „Filosofiniais trupiniais“, o sykiu ir su kitais darbais, „Nerimo sąvoka“ pasirodo kaip mažiau išbaigtas darbas.

„Nerimo sąvoka“ dėl negatyvios turinio pristatymo formos, dažnai įrėmintos kultūriniame, filosofiniame XIX amžiaus kontekste, o taip pat ir dėl kompleksiškos sakinių struktūros bei subtilios ironijos, nėra lengvai interpretuojama. Netyla diskusijos dėl jos santykio su kitais Kierkegaardo darbais, vietos filosofijos istorijoje ir palikimo. Vieni Kierkegaardo kritikai yra linkę laikyti šį kūrinį Kierkegaardo amžininkų kritika, kiti – viską kontekstualizuoti per istorinę Aristotelio, Platono, Hegelio, Martino Lutherio įtaką, treti vadovaujasi vidine teksto logika. Kai kurių tyrinėtojų „Nerimo sąvoka“ skaitoma kaip religinis kūrinys, kur nerimas akcentuojamas kaip blogio preliudija.

Akivaizdu, kad „Nerimo sąvokos“ turinys reikalauja kantrybės. Būtų per drąsu teigti, kad galimas vienas „Nerimo sąvokos“ skaitymo būdas. Pagrindinę Kierkegaardo mintį sunku atrasti ir įsisavinti, lengva pamesti, o dar lengviau atkartoti klišines citatas – „Nerimo sąvokoje“ jų pilna.

„Nerimo sąvoka“ yra chaotiškiausias, giliausias ir sudėtingiausias Kierkegaardo kūrinys, kurio centrinė ašis – psichologinė žmogaus studija, apimanti įvairias priartėjimo prie nuodėmės galimybes ir priartėjimus lydinčią dvilypę nerimo būseną. Knygoje analizuojama nerimo sąvoka paliečia įvairius žmogaus būties aspektus: nekaltumą, nežinojimą, jausmingumą, seksualumą, kaltę, nerimą dėl nuodėmės, demoniškumą, rimtumą.

Sørenas Kierkegaardas gimė 1813 metais gegužės 5 dieną Kopenhagoje, turtingoje Ane’os Sørensdatter Lund Kierkegaard (1768–1834) ir prekybininko Michaelio Pederseno Kierkegaardo (1756–1838) šeimoje. Kierkegaardas buvo septintas, jauniausias vaikas šeimoje. Sørenui gimus, jo motinai buvo 45, o tėvui 56 metai. Su tėvu jį siejo šalti, griežti, į dvasinį ir intelektualinį ugdymą nukreipti santykiai, kuriuose asmeninėms emocijoms buvo maža vietos, o su motina, atvirkščiai – šilti.

Europa Kierkegaardo gyvenimo laikotarpiu keitėsi neatpažįstamai. 1803–1815 metais Senąjį žemyną bando užkariauti Napoleonas, o jau 1848–1849-aisiais per Europą nuvilnija revoliucijų banga, nukreipta prieš senąsias monarchijas. Kierkegaardas buvo artimas Danijos karaliaus Kristijono VIII draugas, savo politinėmis pažiūromis konservatorius, elitistas, gynė monarchiją, bet nei politikos, nei žiniasklaidos nemėgo. Lankydamasis Berlyne dalyvavo Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio, Friedricho Wilhelmo Josepho von Schellingo paskaitose. Europoje su hegelizmo įtaka ir jo sukeltomis problemomis kovoti kilo visa mąstytojų karta: Karlas Marxas, Friedrichas Nietzsche, Arthuras Schopenhaueris ir kiti. Kierkegaardas buvo vienas iš jų.