Mirę irgi šoka

Mirę irgi šoka

2022 06 06

„Mirę irgi šoka“ - tai knyga apie moterį su daugybe veidų: tvarkinga žmona ir motina, kitos moters meilužė, beprotė už sienos, keistuolė, vaikštanti į svetimų žmonių laidotuves...

Civilizacija ją prijaukina, bet lanko keisti sapnai ir vizijos. Atsidavusi erosui ir per neįprastus poelgius ji priartėja prie pavojingos ribos. Mirtis visada šalia. Gyvenimas – kita mirties pusė.

„Rašymas man yra būdas legaliai išreikšti savo vidinę tamsą, akies krašteliu žvilgtelint į anapusybę.
Gimiau ir gyvenu Vilniuje. Kiek save pamenu, mintyse visada dėliodavau tekstus, bet dažniau vis dėlto jų neužrašydavau. Dalis liko Vilniaus patiltėse, kur vienu metu mėgau vaikščioti naktimis, dalis – miškuose šalia sodybos. Nuo 2017 metų ėmiau rašyti į „Šiaurės Atėnus“. Kai nerašau, fotografuoju. Ir tekste, ir fotografijoje man įdomiausi netikėti rakursai, detalių stambūs planai.
Esu ištekėjusi, turiu tris vaikus ir tris kates.“

Eglė Frank

„Tavo baimę jie užuodžia iš tolo, todėl turi tik kelias sekundes jai nugalėti – negalima bėgti, negalima atsukti nugaros. Žiūri į vedlį ir kalbi su juo, jis turi klausyti tavęs, o visa viauksinti gauja – paklusti jam. Gauja yra minia, o minia visada yra blogis: kažkada pasiuntusi myriop nekaltą.“
Iš novelės „Aš esu Romka“

„Jos buvo susitikusios kelis kartus, tik tada moteris atrodė kitaip, dėvėjo treningą, sportinę striukę. Susipažino viename iš barų, kur rinkdavosi tokių pomėgių moterys, – landynėje su pigiu alumi ir vynu, prastais apsilaupiusiais baldais ir lipniomis grindimis. Pamena, moteris tuo metu dirbo statybose, dėl to nuolat peršaldavo inkstus, o jos rankos nuo darbo buvo sugrubusios ir šiurkščios. <...> Vėliau moteris dar ilgai jai rašė, kviesdama susitikti. Jai tiesiog neatsakydavo, o kai vienu metu laiškai nutrūko, visiškai ją užmiršo. Gal po metų gavo dar vieną – rašė susitvarkiusi gyvenimą, nebedirbanti statybose, sostinėje vairuojanti troleibusą; ir kartais tebegalvojanti apie ją. Jos troleibusų parko madona – dailiais, nuožulniais, tarsi renesansinių madonų, pečiais, kuriuos taip mėgdavo bučiuoti.“
Iš novelės „Pasimatymas“