Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams. Emigravusių šeimų patirtis, moksliniai tyrimai, praktiniai patarimai

Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams. Emigravusių šeimų patirtis, moksliniai tyrimai, praktiniai patarimai

2022 06 13

Jei su vaikais išvykote gyventi į svetimą šalį arba susilaukėte vaikų jau ten įsikūrę, greičiausiai paklausėte savęs – o kaip kalbės mano vaikas?
Juk kiekvieni tėvai norėtų bendrauti su savo vaikais, myluoti juos ir dainuoti lopšines lietuviškai, o močiutės ir seneliai – suprasti, ką sako jų anūkai. Tačiau kartu visa šeima patiria spaudimą pritapti prie aplinkos ir perimti svetimos šalies kalbą.
Išeitis paprasta – vaikai gali tapti dvikalbiai. Dvikalbystė turi daugybę privalumų ir veikia kaip smegenų treniruoklis. Mokslininkai nustatė, kad dvikalbiai žmonės pasižymi geresne atmintimi, geba greičiau susikoncentruoti, vartoja gyvesnę kalbą, greičiau išmoksta svetimų kalbų, lanksčiau mąsto ir gauna geresnius intelekto testų įvertinimus. O kur dar platesnės įsidarbinimo galimybės!

Vis dėlto išauginti dviem kalbomis puikiai kalbantį vaiką nėra paprasta. Čia ir gali pagelbėti Loretos Vilkytės knyga "Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams".
Sukaupusi daug mokslinių žinių ir remdamasi emigravusių šeimų patirtimi autorė šioje knygoje aprašė pagrindinius principus, kurie padės nuspręsti, ar jums verta ugdyti dvikalbį vaiką ir, jei taip, kaip kovoti su iškylančiais mokymosi sunkumais.
Knygoje gausu praktinių patarimų: nuo to, kokių veiksmų imtis su vaikais kraustantis gyventi į kitą šalį, iki gimtadienių šventimo, kai vaiko draugai kalba skirtingomis kalbomis. Nors autorė tyrinėjo Didžiojoje Britanijoje gyvenančias šeimas, jų patirtis pravers ir lietuviams kitose šalyse. Knygoje naudingos informacijos taip pat ras tėvai, auginantys vaikus mišriose šeimose.

Kartą atvažiavau į Mančesterio lietuvių klubą kiek anksčiau. Keldama dvimetį sūnų iš mašinos išgirdau pažįstamą balsą:
– Labas, Loreta, girdėjau, mažiukams grupę organizuosit?
– Taip, – atsakiau, – vaikai lietuviškai prastai kalba, galvosime, ko imtis.
– Aš jau seniai nebekreipiu į tai dėmesio, – pareiškė dviejų nuostabių mergaičių mamytė.
– Pirmoji dukra dar šiek tiek supranta lietuviškai, o antroji tik angliškai kalba.
– Gaila, – numykiau.
– Nieko baisaus, mes susitaikėm, kraustomės į Mančesterį visam laikui.
Potekstė buvo labai aiški: lietuvių kalbos nereikės. O man kažkodėl dingtelėjo mintis, kad vaikas ir mama kalbės skirtingomis gimtosiomis kalbomis!
Noras kuo greičiau integruotis į naująją visuomenę man buvo visiškai suprantamas. Bet kodėl tai turėtų vykti gimtosios kalbos sąskaita? Kas veikia lingvistinius pasirinkimus emigrantų šeimoje?
Tai klausimai, kurių atsakymų paieškos atvedė mane į universitetą. Apsigyniau disertaciją "Dvikalbystės vystymasis: požiūrių formavimasis ir jų įtaka šeimos gerovei." Remdamasi savo atlikto psichologinio tyrimo medžiaga dabar žinau, koks liūdesys kamuoja motinas, negalinčias su savo vaikais kalbėtis gimtąja kalba. Ir koks džiaugsmas lydi tas šeimas, kurių svajonėse apie geresnę vaikų ateitį visada atsiranda vietos dvikalbystei.