Kai likimas pavogė mano vyrą

Iš didelės krūvos kitų, šiandien man rankas įkrito vestuvinė nuotrauka. Tiesą sakant nežinojau ko ieškojau. Kapsčiausi prisiminimuose sąmoningai praleisdama mūsų vestuvių prisiminimus. Bet likimas ar šiaip sutapimas, bet vestuvių nuotrauka vis tik iškrito. O. Kad būčiau tada pagalvojus, jog ši ir kitos vestuvinės nuotraukos taip ir liks prisiminimu. Suklūstu. Ieškau dar vienos, išsitraukiu visą albumą ir mintyse „prasuku" visą mūsų šventės vaizdą. Pati nustembu, kiek atsimenu smulkmenų. Akimirksniu suprantu, kad jau antrą kartą mūsų vestuvių metines miniu viena. Nurieda ašara. Viena, antra. Tai mūsų istorija. Mus išskyrė mirtis, bet niekas JO neatims iš mano širdies, prisiminimų...

Knygą "Kai likimas pavogė mano vyrą" skiriu savo vyrui, kuris nuspalvino mano gyvenimą ryškiausiomis spalvomis, dovanojo ramybę, šilumą, meilę, ir panašios patirties turintiems našliams.

IŠTRAUKA

Kai išgyvenant gedulą rieda ašaros, tai lyg širdies daina išreiškiant meilę išėjusiajam. Tai lyg naujas gimimas, gimstant didžiai išminčiai, kylančiai iš tavo sudaužytos širdies gelmių.

ALMANTAI, esi ir visada būsi mano mintyse, prisiminimuose, širdyje. Priartėju prie tavęs, kai rašau, lieju baltame lape žodžius, kurie virsta frazėmis, frazės - sakiniais, sakiniai - pastraipomis. Kaip surasti prasmingus žodžius, kurie atskleistų visą tiesą apie tave? Kaip padėkoti tau prie tavęs neprisilietus? Jausena išlikusi ir nepaaiškinamas ryšys, lyg tam tikra energija, kurią jaučiame tik mudu, buvimas šalia ir tavo palaikymas. Sakralu ir nepaaiškinama, susiliejimas su tavimi dėliojant lape žodžius, reiškiant jaus mus, emocijas. Juk tu šalia, puikiai tai žinau. Tavo energija namie jaučiama kaip plazdanti gyvybė, apgaubianti mus su vaikais ir sauganti mūsų namus.

Kai Dievas atsiuntė man negalią, maniau, kad tai - didžiausias gyvenime man siųstas išbandymas. Pamoka, kurią privalau išmokti. Deja... Gyvenimas buvo paruošęs dar vieną skausmingą išbandymą... Vieną nuostabią rugpjūčio dieną netikėtai praradau savo vyrą.

Po laidotuvių išgirdau komentarą: „Jis išėjo ne šiaip sau iš mano gyvenimo, turi būti kažkokia viso to prasmė ir priežastis. Galiu pradėti viską iš naujo, tik turiu to norėti.“ Aš nenorėjau, ne suvokiau ir nesusitaikiau su netektimi, mintimi, kad nuo šiol vis kas bus kitaip.

Niekada nebebus - mes...
Niekada nebebus - kartu...
Niekada nebebus - mūsų ...
Niekada nepareis, neparvažiuos...
Niekada nebepaguos, nepatars, neužtars, neapgins...
Ir dar daugybę Niekada...

Nuo suvokimo, kaip viskas trapu ir laikina, kai nežinome, kas ir kada mūsų laukia, iki suvokimo, kad vis tiek privalai stotis, eiti, daryti, kurti, rūpintis, prisiimti atsakomybę už daugelį dalykų.

Tuštuma - gili, juoda, neaprėpiama.
Ilgesys taip persipynęs su skausmu, plėšiančiu ir draskančiu krūtinę, lyg slegiantis akmuo, kurio negali nustumti.
Mintys, pradedant atsiminimais, jo girdimu balsu, vis dar galvoje - iki daugybės, kodėl...
Meilė, į kurią nebebus atsako.
Noras išeiti paskui!
Ir staigus nušvitimas - vaikai!!!

Noriu ramybės, kad palengvėtų, bet kol kas - tas krūtinę spaudžiantis akmuo, tūkstantį kartų sunkesnis. Vienatvės siekis, lyg galimybė priartėti prie savo mylimojo mintimis, energija, pojūčiu, kad jis čia, šalia. Noras išgirsti, suprasti, gal net atsukti laiką atgal. (Dieve, kodėl gi tai neįmanoma?) Buvimas čia ir dabar, nuolatinis kartojimas, kad viskas bus gerai. Bergždžiai, nes noras buvoti praeityje, iki tos lemtingos minutės, daug stipresnis. Ten buvome MES, net neįtardami, kad už minutės kitos iš manęs bus atimtas mylimasis, iš mano vaikų - tėtis, iš jo tėvų - sūnus, iš jo sesers ir brolių - brolis.

Stebuklų vis dėlto būna: net ir tada, kai Dievas pasiima tau brangų žmogų ir tau plyšta širdis, gyvenimas siunčia ženklus, žmones, situacijas, aplinkybes, kurios padeda tai ištverti. Svarbu visa tai pastebėti.

Svetimo skausmo nebūna. Tai supratau labai anksti. Žmonės tokie keisti, įsivaizduoja galintys kontroliuoti ir reguliuoti kitų gyvenimą, nes taip nori ir mano esą teisūs. Deja, viskas ne taip paprasta. Jau labai seniai suvokiau, kad kito keisti nevalia, didysis mano mokytojas buvo mano vyras. Jo netekus man tai labai pravertė. Džiaugiuosi, kad spėjau daug ko išmokti, daug ką suprasti, svarbiausia, išgirsti save ir atsilaikyti kitiems spaudžiant.

Negalia privertė aplinkiniams įrodyti, kad esu savarankiška ir galiu pati priimti sprendimus, turiu savo tvirtą nuomonę ir moku gyventi. Po laidotuvių daug kas bruko savo mintis, patarimus. Buvo ir tokių, kurie mane lankė, siekdami pamokyti, kaip man gyventi, nes juk supranta ir žino, kas man geriausia. Jūs rimtai? Deja, artimąjį praradusiam žmogui reikia visai ko kito. Su kai kuo teko atsisveikinti, nes nebuvo nei noro, nei laiko teisintis, aiškintis, kodėl nedarau To, o darau Tą. Kai netenki artimojo, reikia bent vieno žmogaus, kuris tavęs neteistų, priimtų tavo isterijas, ištvertų tavo pyktį ant viso pasaulio, pabūtų šalia, kai kalbi nesąmones. Žmogaus, kuris paruoštų tau arbatos ir paklaustų, ką dar galėtų šiandien dėl tavęs padaryti, kad palengvintų tavo kančią. Ačiū likimui, kad tokių žmonių vis dėlto mano gyvenime yra. Artimų žmonių, kurie išklausydavo mano svarstymus, spėliones, juk praradus artimąjį keičiasi visas tavo gyvenimas. Prabundi vieną rytą, o tavo gyvenimas per naktį apsivertęs aukštyn kojomis. Per sekundę sužinai, kad likai viena šiame gyvenime su dviem mažais vaikais glėbyje. Skaudžiausia, kad mūsų niekas neįspėja iš anksto, neparuošia ir nepamoko, kaip netekties akistatoje gyventi toliau. IŠŠŪKIS! BAUSMĖ? IŠBANDYMAS?

BUMBT...

Svajonės sudužo, planų nebėra, kaip ir minčių, ką toliau veik siu. Kaip keltis, atsibusti rytais, prabusti iš košmaro? Tai buvo mano gyvenimo tragedija, drama, dar vienas stiprus ir skaudus man siųstas išbandymas.

Turėjau du pasirinkimus: sugniužti ir pasiduoti arba nusišluos tyti ašaras ir stotis, kilti kartu su vaikais ir tiesti rankas į gyvenimą, kuris tuo metu man atrodė lyg didžiausias priešas, atėmęs iš manęs artimąjį. Turėjau tikėti, kad išbrisiu - atsikratysiu kančios, liūdesio, ilgesio, kaltės jausmo.

Gyvename tikėdami, kad turime begalę laiko - visą amžinybę. Daugelį dalykų paliekame rytojui, kitai savaitei, kitam mėnesiui, kitoms atostogoms. Mes su vyru daug ko nespėjome, kartu labai daug ką nuveikėme, daug ko dar nepamatėme, kartu - tiek visko atradome...