Džiaugsmo ašaros

„Džiaugsmo ašaros“ – antroji lietuvių žurnalistės, rašytojos Viktorijos Prėskienytės-Diawara knyga. Rašytoja beveik tris dešimtmečius gyveno Afrikoje.

Ši knyga - apsakymų rinkinys, kuriame atgyja atsiminimai apie gyvenimą sovietinėje Lietuvoje. Sovietmečiu dirbdama žurnaliste V. Prėskienytė-Diawara daug keliavo po gimtąjį kraštą ir rinko įvairias istorijas. Iš jų ir gimė šios knygos siužetai ir veikėjai. Viktorija Prėskienytė-Diawara pripažįsta, kad nebuvo iš tų rašytojų, kurie rašo „į stalčių“ – sovietmečiu kurdavo tik tai, kas praeidavo pro cenzūros filtrą. Visa kita slėpė "smegenų stalčiukuose". Grįžus į Lietuvą istorijos prisiminė ir sugulė į rinktinę „Džiaugsmo ašaros“. Pavyzdžiui apsakyme „Motinos kerštas“ pasakojama apie tai, kaip vieno kagėbisto sūnus nusišovė tarnybiniu tėvo šautuvu. Anuomet ką nors rašyti apie valdžios ar saugumo aparato darbuotojus buvo draudžiama, todėl viskas liko tik kūrėjos atmintyje.

Nors remiasi realiai vykusiais įvykiais, „Džiaugsmo ašaros“ nėra autobiografinis kūrinys – jame autobiografiškumo tik tiek, kiek autorė yra gyva to laikotarpio liudininkė. Ji sako, kad esama kūrėjų, kurie gali kurti tik savo šalyje – todėl ši knyga, kaip ir pimoji "Bėgimas į nežinią", gimė tik grįžus į Lietuvą.

1965–1969 m. V. Prėskienytė-Diawara studijavo Maskvos M. Gorkio literatūros institute, kur susipažino su Malio poetu Gaoussou Diawara. 1970 m. pora susituokė ir netrukus išvyko gyventi į Malį. Čia rašytoja dirbo Meno institute ir rengė aktorius, o 1995 m. su vyru įkūrė teatro trupę „Teriya“. Po nepriklausomybės atkūrimo, moteris ėjo Lietuvos garbės konsulės Malyje pareigas, o grįžusi į Lietuvą aktyviai tęsia kūrybinę veiklą. Rašytojos sūnus Viktoras Diawara – gerai visiems žinomas muzikantas.