Apolonija

Apolonija

2024 02 20

Likimas skyrė jiems devynis mėnesius bendro laimingo gyvenimo.

Jiedu susitiko 1861 metų vasarą Vilniuje. Ji – dvidešimt trejų, graži ir geidžiama, tačiau svajojanti ne apie meilę, o apie tėvynės laisvę. Jis – rusų armijos kapitonas, trisdešimt penkerių, gyvenantis rengiamo sukilimo idėja. Trys trumpi susitikimai, šiek tiek laiškų – ir po metų atšoktos vestuvės. Likimas jiems skyrė vos devynis mėnesius bendro laimingo gyvenimo. 1863-iųjų balandį Zigmantas paliko besilaukiančią žmoną ir išėjo į Kauno gubernijos miškus vadovauti sukilėlių būriams. Po mėnesio Apoloniją pasiekė žinia: mūšis pralaimėtas, Zigmantas sužeistas, suimtas, įkalintas. Tardomas draugų neišdavė, generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

1863 metų rudenį besilaukianti, serganti Apolonija ištremiama į Rusiją. Prasideda jos, kaip sukilimo vado našlės, kelias, lydimas netekčių ir skausmo, vilties ir mažų džiaugsmų, tikėjimo ir nuoširdaus darbo tėvynės labui. Sunkiame kelyje stiprybės suteikia šeima ir gražių akimirkų prisiminimai. Ir nesvarbu, kad drauge gyventa taip trumpai, o našlauta net 55 metus. Apolonija kantriai laukia susitikimo su vyru, nes tikra meilė nemirtinga: kartu iki mirties ir po mirties.

Žiedas, rastas 2017 metais, su Zigmanto ir Apolonijos vardais ir jų vestuvių data leido identifikuoti vieno iš 1863–1864 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko palaikus.

Gina Viliūnė (g. 1974) jau daug metų domisi gimtojo Vilniaus ir Lietuvos istorija, rašo straipsnius, veda ekskursijas. „Apolonija“ – devintasis romanas apie Lietuvos istoriją ir tryliktoji autorės knyga.