Senolių pramintais takais

Šiandien gyvename nuolatiniame skubėjime. Lekiame, nerasdami laiko stabtelėti, susimąstyti apie tai, kas mes esame, iš kur mes tokie, o kas buvo iki mūsų? Kuo užsiimdavo žmonės, ką jie veikdavo, kai nebuvo televizorių, telefonų, kompiuterių, patogios galimybės keliauti, bendrauti?

Iš Žalpių senolių lūpų išgirsti atsakymus į visus šiuos klausimus 2015 m. rugpjūčio 26 d. galėjo į Žalpių biblioteką susirinkę čia gyvenantys jauni žmones. Popietės „Senolių pramintais takais“ viešnios, dvi garbingo amžiaus žalpiškės Teresė Ralienė, bebaigianti devintą dešimtį, ir Stasė Žalandauskienė, vaizdingai dalinosi prisiminimais apie savo vaikystę, jaunystę, tų laikų kaimo žmogaus buitį.

Senolės prisiminė, kad vaikystės vasaros tuomet bėgdavo ganant karves, o mokslai mokykloje prasidėdavo lapkričio mėnesį, kai svarbiausieji lauko darbai kaime būdavo nudirbti, ir trukdavo iki gegužės. Laisvalaikiu, kurio buvo mažai, vaikai ir jaunimėlis žaisdavo įvairius žaidimus, tokius kaip ,,Žvirblį pešti“, ,,Žiužį mušti“, ,,Žiedą dalinti“ ir kitokius. Tokiems reikalams fantazijos netrūkdavo.

Senolės tikra žalpietiška šneka pasakojo mokėjusios atlikti daugybę darbų. Ir austi, ir verpti, ir nerti, ir dar visokius kitokius rankdarbius savo rankomis sukurti. Teko joms jaunystėje ravėti daržus, rišti linus, pjauti javus, grėbti šieną. Visus šiuos darbus lydėdavo daina. T. Ralienė prisiminė, kad daina ją lydi nuo devynerių metų, ir susirinkusiems padainavo savo pirmąją išmoktą dainelę. Žinoma, ir tais laikais jaunimas rinkdavosi pašokti, nors ir žinodavo, kad ryte teks anksti keltis dirbti įvairiausių ūkio darbų.

Bibliotekoje susirinkusiems jauniems žmonėms senolės uždavė vingrių mįslių, sudainavo ne vieną jų jaunas dienas lydėjusią ir darbuose padėjusią dainą, o jaukų kartų susitikimą visi užbaigė pritardami dainos žodžiams: ,,žydi mūsų jaunos dienos tarp lygių plačių laukų“.

Žalpių bibliotekos bibliotekininkė Alina Žalandauskienė