Atidaryta Vytauto Šimkūno fotografijų paroda „Portretai“

Tytuvėniškis Vytautas Šimkūnas, kur kas dažniau matomas literatūriniuose susibūrimuose, gruodžio 18-osios vakarą Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje atidarė savo fotografijų parodą „Portretai“. Jaukų vakarą pradėjo ir vėliau pokalbius apie fotografiją melodijomis lydėjo Džiastina Laurutytė, Justas Juškevičius ir Neringa Vylimaitytė.

Anot parodos autoriaus, portretinė, nestudijinė – be specialaus makiažo ir apšvietimo – fotografija jam yra pati įdomiausia, nes žmogaus veidas yra tarsi gyvenimo miniatiūra – geriau įsižiūrėjęs gali pamatyti gyvenimo pėdsakus. Tikrasis portretas, pasak V. Šimkūno, yra tada, kai žmogus nepozuoja – tos kasdienio gyvenimo akimirkos yra brangiausios. Visgi autorius pabrėžia, kad fotografuodamas galvoja ne apie nuotrauką, bet apie patį žmogų – kaip jaučiasi tas, kuris yra fotografuojamas. Tokia nuostata susiformavo per ilgą laikotarpį – fotografuoti V. Šimkūną išmokė senelio brolis, kuomet technologijos, lyginant su dabartinėmis, buvo kur kas paprastesnės. Dalijantis mintimis autorius pabrėžė, kad šiuolaikinės fotografijos galimybės džiugina ir suteikia laisvės kūrybai, bet vis tik juodai balta, analoginė fotografija turi daugiau gyvybės, nes joje slypi tarsi privalomas neišbaigtumas – tokią nuotrauką gali skaityti tarsi eilėraštį ir paskęsti joje. Dialogą vedusiai Virginijai Navikienei pasiteiravus, ar pačiam fotografui svarbiau akys, ar pagauta emocija, V. Šimkūnas patikino, kad be akių, emocijos, tikriausiai, išvis negalime pamatyti.

Parodos autorius atviravo, kad šioms nuotraukoms, padarytoms prieš 3–4 metus, dar trūksta šiek tiek įdirbio – dabar užfiksuoti kadrus sekasi profesionaliau. Šio fotografo kelionė į viešumą dar tik prasideda, nes parodoje eksponuojama tik dalis V. Šimkūno užfiksuotų portretų, todėl planuojama, kad po kurio laiko išvysime ir antrąją parodą.

Živilė Terleckytė, Žemaitės biblioteka