Informacija iš enciklopedijos

Kelmė

Kelmė
, miestas Lietuvos vakaruose, Šiaulių apskrityje, 42 km į p. v. nuo Šiaulių; rajono savivaldybės, katalikų ir evangelikų liuteronų
parapijų centras. 8 996 gyventojai (2013). Įsikūrusi Kražantės kairiajame krante (per Kelmę teka jos intakas Vilbėnas). Per Kelmę ateina Rygos (Latvija)–Karaliaučiaus (Rusija) automobilių magistralė; plentai į Tytuvėnus, Užventį. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir evangelikų reformatų bažnyčios. Paštas, ligoninė, pirminės sveikatos priežiūros centras, bendrosios praktikos gydytojų ir psichikos sveikatos centrai, gimnazija, pagrindinė, progimnazija, specialioji, vaikų ir jaunimo sporto, meno mokyklos, profesinio rengimo centras, suaugusiųjų mokymo centras, 2 darželiai, kultūros centras, biblioteka (1937). Kelmės mažasis teatras (1993). Kelmės krašto muziejus. Tarptautiniai renginiai: festivalis Kelmės scena, Tradicinė liaudies meno šventė. Leidžiami laikraščiai Bičiulis (nuo 1948), Šiaulių krašto priedas Kelmės kraštas (2000), Kelmiškiams (2009). 

Architektūra. Miestas spindulinio plano. Neogotikinė trinavė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (1901–12, architekt. K. E. Strandmannas). Bažnyčios viduje yra dailininkės S. Dembovskytės–Römerienės (Švč. Jėzaus Širdis, manoma, apie 1918), A. Valeškos (Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas priima Kelmės bažnyčios projektą 1931), Z. Petravičiaus (Švč. Jurgis, manoma, nutapytas II pasaul. karo metais) paveikslai. Renesanso ir gotikos bruožai derinami Kelmės evangelikų reformatų bažnyčioje (pastatyta 17 a. pr., po gaisro 1767 Jurgio Gruževskio, m. 1807, lėšomis atstatyta). Kelmės dvaro sodyboje išliko renesansinių formų su baroko elementais mūrinis dviaukštis vartų pastatas      (su kalėjimo, bibliotekos patalpomis, atvira arkada orkestrui, manoma, 17 a. 2 pusė), barokiniai rūmai (manoma, 18 a. vid., 1892 parengtas perstatymo projektas, vok. architektas F. Lechmannas; nuo 1990 rūmuose – Kelmės krašto muziejus), liaudies architektūros formų oficina, svirnas (18 a. 2 pusė), pieninė, spirito varykla (abi 19 a.), kumetynas, vandens malūnas; t.p. prancūziškasis parkas (įrengtas 17 a. vid., 1898 parengtas parko pertvarkymo projektas, autorius L. Pavlovičius, iš dalies įgyvendintas). 
                                                                                                                                                        Rasa Butvilaitė 

Istorija. Miesto formavimosi pradžia laikytini 1484 m., kada didysis kunigaikštis Kazimieras pastatė Kelmės bažnyčią. 1511 m. Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis suteikė gyvenvietei prekybos teises (įgavo teisę rengti turgus). 15 a. minimas Kelmės dvaras ( nuo 1951 iki I pasaul. Karo priklausė Gruževskiams), 1526 – Kelmė jau miestelis. 1615 pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, prie jos veikė mokykla. 1655 ir 1701 miestą sudegino Švedijos kariuomenė. 1830 įsteigta spirito varykla, 1833 – odų apdirbimo įmonė, 1860 – alaus darykla. Veikė kahalas. 1831 Kelmės dvarininkas Julius Gruževskis sudarė sukilėlių I ulonų pulką (550 žmonių); sukilėliai buvo užėmę Kelmę. Miestas pradėjo sparčiai plėstis per jį nutiesus Rygos–Tilžės plentą (baigtas 1858). 1863 06 19 prie Kelmės P. Šimkevičiaus ir R. Krasausko būriai kovėsi su Rusijos kariuomene. Draudžiamąją spaudą Kelmėje platino D. Gotautas, S. samiulis, K. Stanaitytė ir kt. knygnešiai. 1866 pradėjo veikti realinė dviklasė mokykla, 1904 – mergaičių pradinė mokykla. 19 a. pabaigoje   veikė 2 odų dirbtuvės, dvare – vandens ir garo malūnai, spirito varykla. 19 a. pabaigoje–20 a. pirmoje pusėje Kelmė buvo valsčiaus, 1915–17 ir 1947–50 apskrities, vėliau rajono centras. 1905 vyko mitingai ir demonstracijos, išvaikyta carinė valsčiaus valdyba, uždarytos degtinės varyklos, reikalauta leisti vaikus mokyti lietuvių kalba. Per I pasaul. Karą Kelmė sudegė (1915). 1919 pradinė mokykla pertvarkyta į progimnaziją, ši 1938– į vidurinę. 1941, 1948–49 ir 1951 sovietų valdžia ištrėmė 45 Kelmės gyventojus. 1941 07 26 Paverpenio kaime (prie Kelmės) okupantų valdžios nurodymu nužudyta ir užkasta apie 480 Kelmės miesto ir apylinkių gyventojų žydų. Kelmė nukentėjo per II pasaul. karą: po karo liko 15–20 proc. pastatų. 1945 07 19 Kelmės valsčiaus Virtukų miške įvyko Lietuvos partizanų Žebenkšties rinktinės (54 žm.) kautynės su NKVD kariniu daliniu. Vėliau Kelmės apylinkėse veikė Kęstučio apygardos Birutės rinktinės Jūros sr. partizanai; 1953 01 17 netoli Kelmės sunaikintas Jūros sr. Štabas (A. Bakštys, A. Jurkūnas, E. Gendrolytė–Jurkūnienė nusišovė). 1833 buvo 385, 1861 – 1303, 1883 – 1800, 1897 – 3914, 1923 – 2890, 1959 – 5140, 1970 – 7087, 1989 – 11 557, 2001 – 10 900, 2010 – 9971, 2013 – 8996.

                                                                                                                                 Pagal Vincą Brazauską ir Kazį Misių

 

Pagrindinis informacijos šaltinis:
Visuotinė Lietuvių enciklopedija T. IX.–V.,2006, p. 713–714